Karolis VYŠNIAUSKAS | Didžiausi „Eurovizijos“ fanai


Lietuva niekada nelaimėjo „Eurovizijos“, bet šis konkursas negrįžtamai pakeitė šalies popmuziką ir įvarė Lietuvos visuomenei nepilnavertiškumo kompleksą. Kaip nutiko, kad smagiausias Europos muzikinis šou čia tapo tokiu rimtu reikalu?

Praėjusį pavasarį Lietuvos nacionalinis transliuotojas LRT paskelbė naujieną, kuri nieko nenustebino: „Eurovizijos“ finalas vėl tapo žiūrimiausia laida šalies televizijose. Jį įsijungė virš pusės milijono iš mažiau nei trijų milijonų gyventojų. Tada, 2016-aisiais, po garbaniaus Donny Montell kūlversčio ore Lietuva užėmė devintąją vietą – tai antras geriausias pasirodymas šalies istorijoje nuo 1994-ųjų, kai, atgavusi nepriklausomybę, Lietuva pirmą kartą gavo vietą „Eurovizinėje“ puotoje.

Donny nepavyko aplenkti tik 2006 m. iki šeštosios vietos pakilusios ryškiausių Lietuvos dainininkų-vyrų ir vieno apsėsto šokėjo rinktinės „LT United“. Ironiška daina skanduote „We Are the Winners“ jie atnešė Lietuvai ir pirmąją pastraipą „Pitchfork“ tinklalapyje: „Kas nutiktų, jeigu jūsų kompanijoje dirbantys vidutinio amžiaus vadybininkai nuspręstų viską mesti ir sukurti vaikinų grupę? Jie greičiausiai eitų atstovauti Lietuvai „Eurovizijoje“.“

2017-ųjų „eurovizinis“ Lietuvos duetas „Fusedmarc“ dainavo apie revoliuciją, bet į finalą nepateko. Tačiau asmeninę pergalę jie pasiekė. „Fusedmarc“ įrodė, kad net alternatyvios scenos grupė gali laimėti ne tik komisijos, bet ir publikos balsus. Kad nacionalinė „Eurovizijos“ atranka, priešingai nei galvoja dalis žiūrovų, nėra surežisuota iš anksto. Vis dėlto „Fusedmarc“ pavyzdys apnuogino Lietuvos muzikos paradoksą: jeigu tavęs nėra „Eurovizijoje“, daug šansų, kad tavęs apskritai nėra. Kad ir kokią muziką kuri.

Platforma naujiems

„Fusedmarc“ – grupė, dar 2004-aisiais pradėjusi groti trip-hopišką, Björk’išką muziką. Ryškiausieji ir beveik vieninteliai, tai darę Lietuvoje. Jų karjera buvo toli nuo pavyzdinės: po debiutinio EP’o grupė taip ir neišleido jokių įrašų, tarsi įsišaldė laike kaip „amžinai perspektyvūs“. Bet toliau koncertavo, palaikė kokybės kartelę ir nepaskelbė pabaigos. Šaltas, mechaninis jų skambesys protestavo prieš cukrinę „eurovizinę“ kultūrą. Tačiau „Fusedmarc“ prireikė šio konkurso, kad apie juos sužinotų plačioji Lietuva. Kol grupė tiesiog ėjo savo keliu, niekas nenorėjo į juos atsukti TV kamerų.

„Eurovizija“ tapo durimis į klausytoją ir naujoms Lietuvos dainininkėms: Ievai Zasimauskaitei, Paulai, Gretai Zazzai. Daugelio šiandien garsių šalies atlikėjų be „Eurovizijos“ nebūtų. Donny Montell, Edgaras Lubys (ex „Amberlife“), Sasha Song, netgi „Lietuvos Oasis“ tituluota grupė „Gravel“ – visų jų karjeras „Eurovizijos“ atrankos perkėlė į esmingai naują lygį.

Tačiau giliai širdyje daugelis Lietuvos „Eurovizijos“ atrankose dalyvaujančių muzikantų nesvajoja apie šį konkursą. Jie mieliau grotų „Late Night“ tipo laidų atitikmenyse, kur pasirodo amerikiečių ar britų atlikėjai: su gyva grupe, galėdami atsiskleisti tokie, kokie iš tiesų yra, o ne nuskenuoti per atitikimo „Eurovizijai“ akinius. Bet tokių laidų Lietuvos televizijose tiesiog nesama. Tad vietiniai atlikėjai eina į šį konkursą, nes žino, kad jis yra vienintelis kelias į ekraną, jeigu nenori dainuoti koverių „X Faktoriuje“.

10-ajame dešimtmetyje nacionalinis transliuotojas organizuodavo dainų dešimtukus, kur debiutavo esminės to laikmečio Lietuvos muzikos grupės. Vėliau vyko muzikinė laida „Muzikinis viešbutis“. Šiandien beliko „Eurovizijos“ atrankos. Neatsitiktinai lietuviškosios atrankos yra vienos ilgiausių Europoje – daugelis kitų šalių tiesiog paskiria savo atstovą ir nesuka galvos. Tačiau lietuviškų atrankų tikslas niekada nėra tiesiog išrinkti šalies atstovą – veikiau siekiama surengti muzikinį šou, sukurti naujų talentų platformą. Savaime tai nebūtų blogai, tačiau tokiu atveju „geras pasirodymas“ yra tas, kuris „geras „Eurovizijai“. „Eurovizija“ gi yra konkursas, kuriame scenoje pamatai ant kopėčių užsilipusį šokėją arklio galva. „Eurovizijos“ scenoje niekas negroja gyvai. Tai – visiškai kita muzikinė planeta, o Lietuvoje sukurta iliuzija, kad ši planeta ir yra tikroji siekiamybė.

Nišinių muzikos scenų atstovai Lietuvoje randa būdų, kaip pasiekti Vakarų klausytojų ausis. DJ’ėjus ir prodiuseris Manfredas keliauja tarp Europos ir Kanados ir groja pirmajame Vilniuje surengtame „Boiler Room“. Apie metalistų „Au-Dessus“ albumą kaip vieną laukiamiausių rašo pripažintas amerikiečių tinklalapis „Stereogum“. Netgi karjerą vienu „Facebook“ įrašu panardinęs „Ten Walls“ įrodė, kad geografinės sienos – tik žemėlapyje, jei esi talentingas. Šių metų šalies muzikos siurprizu tapęs savo kambaryje muziką rašantis vaikinas „Junior A“ pateko į „Spotify“ grojaraštį „USA Viral“, kartu su Franku Ocean’u ar Lana Del Rey. „Nepraėjus nei dviem savaitėms po dainos įkėlimo, sulaukiau pirmo laiško iš „Sony Entertainment“. Praėjus trims dienoms po to gavau laiškus iš „Universal Music“, „Capitol“, „Columbia“ ir tuzino mažų įrašų kompanijų. Norėčiau papasakoti daugiau, bet kol kas negaliu“, – interviu 370 žurnalui kalbėjo jis. Vadinasi, įmanoma.

Tačiau Lietuvos popscena tokių pasiekimų neturi. Donny Montell žada trečią kartą dalyvauti „Eurovizijoje“, nes tai – aukščiausia tarptautinė patirtis, kokią popdainininkas gali įgyti Lietuvoje. Kai kuriems Lietuvos popscenos lyderiams, kaip antai iš nepriklausomybės pradžios laikotarpio atėjusiems SEL’ui, Džordanai ar Kerbedžiui, „Eurovizijos“ nereikia, norint užpildyti areną Vilniuje ar Kaune. Bet jų žinomumas baigiasi su Lietuvos sienomis ir emigravusių lietuvių bendruomenėmis. Dainininkams, turintiems tarptautinių ambicijų (koks yra Donny), „Eurovizija“ yra vienintelė galimybė – bent jau kol jie dirbs su dabartiniais, menkai Vakarų muziką ir kultūrą pažįstančiais vadybininkais.

Tad „Eurovizijos“ atrankos reikalingos Lietuvos popscenai tam, kad palaikytų gyvybę ir suteiktų viltį dainininkams būti pastebėtiems pasaulyje. Tačiau yra ir kai kas daugiau, kodėl lietuviai taip įsitraukę į šį konkursą.

Durys į Vakarus

„Eurovizija“ Lietuvai tapo durimis į Europą, visų pirma – Vakarų Europą. Pasaulį, nuo kurio šalis buvo atskirta 50 metų. Viena vertus, Lietuvos emigracijos mastai milžiniški: nuo nepriklausomybės pradžios beveik milijonas gyventojų paliko šalį – trijų milijonų valstybei tai yra egzistencinė grėsmė. Daugelis šių žmonių yra Jungtinėje Karalystėje, Norvegijoje, Ispanijoje, Airijoje. Jie jau yra Vakaruose. Tačiau tik daliai pavyko ten įsitvirtinti ir gyventi lygiavertiškai.

„Eurovizija“ leidžia pajausti, kad Lietuvos įsitraukimas į Europą jau įvyko. Konkursas visų šalių dalyviams suteikia vienodą sceną ir vienodą laiką – „Eurovizija“ veikia europietiškos lygybės principu. „Švęsk įvairovę“. Visi skirtingi, visi lygūs. Daugiau tokių erdvių ne tik popmuzikoje, bet ir kitose populiariosios kultūros srityse praktiškai nėra. „Eurovizija“ yra viena retų galimybių pasauliui garsiai ištarti „Lithuania“. Dėl to dainininko atstovavimas Lietuvai šiame konkurse suvokiamas ne kaip tiesiog šou – tai tarsi ėjimas į kariuomenę, kova už Tėvynę. Nacionalinį atstovą atrankose renka operos solistė, valstybinio orkestro dirigentas – žmonės, kurie su popmuzika ar „Eurovizijos“ camp estetika turi mažai ką bendra. Bet jie jaučia pareigą čia būti, nes tai – rimtas reikalas, tai – „Eurovizija“!

„Tikiuosi, mes sugebėsime išrinkti Lietuvai tinkamą kandidatą atstovauti „Eurovizijos“ konkurse“; „Visi mes žmonės, visi klystam, bet visi norim dainuoti“; „Praėjusiais metais pagaliau pralaužėme „Eurovizijos“ ledus! Tikiuosi, šiemet jūsų ir mūsų bendras darbas bus įvertintas dar geriau“, – tai ištraukos iš 2002-ųjų lietuviškos „Eurovizijos“ atrankos komisijos narių pasisakymų. Nesvarbu, kad tai yra konkursas, kuriame gali pamatyti falcetu pagal disko muziką dainuojantį drakulą. Mes manome, kad tai yra rimta muzikinė kova, nors išties „Eurovizija“ daugelyje Vakarų Europos šalių matoma kaip spalvinga, gėjiška, keista ir tuo besididžiuojanti. Tai ir yra šio konkurso grožis ir priežastis, kodėl jis egzistuoja.

Pergalės alkis

Lietuva nėra vienintelė rimtai į „Euroviziją“ žiūrinti valstybė. Rusai kasmet į pasirodymą investuoja didžiulius pinigus – kad parodytų, jog gali nurungti kitas Europos šalis, patys būdami opozicija liberaliai vakarietiškai Europos kultūrai. Švedai, balsuodami, koks metų įvykis jiems yra svarbiausias, pirmu įvardijo savo gimtadienį, tada vidurvasario šventę, o trečiuoju – „Melodifestivalen“, Švedijos „Eurovizijos“ atrankos konkursą. Kalėdos ėjo tik po to.

Vis dėlto lietuvių santykis su „Eurovizija“ yra specifinis. Priešingai negu minėtos šalys, Lietuva konkurso niekada nelaimėjo. Ne tik kad nelaimėjo – iš 18-os bandymų penkis kartus liko trečiajame dešimtuke, šešis nepateko į finalą, porą kartų liko paskutiniai.

Tai jokia sensacija. Islandija konkurso niekada nelaimėjo – nors turi Björk, Aurorą ir „Of Monsters and Men“. Lenkija, Čekija, Vengrija irgi niekada nelaimėjo. Britanija, Europos muzikos lyderė, „The Beatles“, Bowie ir Kate Bush gimtinė, nelaimėjo „Eurovizijos“ pastaruosius dvidešimt metų, o tris kartus nuo 2003-ųjų liko paskutinė. Jiems tai per daug ir nerūpi – jei rūpėtų, į „Eurovizijos“ sceną eitų Adele.

Tačiau latviai ir estai laimėjo, ir Lietuvai tai yra istorinė neteisybė. Tris Baltijos šalis lydi bendra istorija, bendra kova už nepriklausomybę, bendrai susikibusios rankos Baltijos kelyje – nuostabiai žmogiškame proteste prieš sovietų okupaciją. Tačiau trys šalys visada buvo ir konkurentės, neleisdavusios viena kitai užsnūsti. Estai sukūrė „Skype“ ir e-vyriausybę. Latviai išaugino didžiausią Baltijos šalių muzikos festivalį „Positivus“ ir… laimėjo „Euroviziją“. Lietuviams sekasi žaisti „nacionaline religija“ vadintą krepšinį – Lietuvos komanda tapo Europos čempionais, du kartus gavo sidabro medalius. Krepšinio pergalės atnešė nacionalinės stiprybės jausmą: galbūt mums istorijoje ne taip sekėsi kaip kitoms šalims, galbūt mūsų atlyginimai mažesni, dirbame sunkiau, o gyvename skurdžiau. Už tai mūsų krepšininkai jus nurungia.

Tačiau muzikoje pergalės nepersiduoda. Nuolatiniai „Eurovizijos“ pralaimėjimai įvarė Lietuvos visuomenei nepilnavertiškumo kompleksą. Andrius Mamontovas – turbūt garsiausias Lietuvos nepriklausomybės dainininkas, pusę pasaulio apskridęs keliautojas ir vienas iš „LT United“ šešetuko narių – nejuokavo, kai „Euroviziją“ pavadino „nacionaline tragedija“.

Portugalija šiemet konkursą laimėjo pirmą kartą nuo 64-ųjų, kai šalis pradėjo dalyvauti „Eurovizijoje“. Jie tai padarė, išsiųsdami dainą, kuri buvo rami, džiaziška, romantiška baladė. Jų vokalistas atrodė atsipalaidavęs ir kuklus. Didelis klausimas, ar jis būtų patikęs Lietuvos „Eurovizijos“ komisijai: kasmet iš daugelio vis tų pačių žmonių sudaryta ir dažnai prašaunanti komisija, tikėtina, būtų pasakiusi, kad pasirodymas yra „neeuroviziškas“.

Galbūt jeigu Lietuva vieną dieną laimės šį konkursą, jis lietuviams taps nebeįdomus. Panašiai kaip daugeliui Lietuvoje krepšinis tapo nebeįdomus po to, kai šalyje surengtas Europos krepšinio čempionatas. Buvo įdomu pamatyti, kaip ši šventė atrodo iš arti, bet jai pasibaigus – ir Lietuvos komandai nelaimėjus – norėjosi judėti toliau. Tada šalyje sužibėjo plaukimas su pasaulinius rekordus gerinusia Rūta Meilutyte.

Tačiau kol pergalės nėra, siekis laimėti „Euroviziją“ yra vienas iš Lietuvos kaip tautos judėjimo į priekį faktorių. Mes nesiekiame sukurti savojo „Skype“, nedemonstruojame progresyvių politinių ambicijų, kaip kad legalizuoti marihuaną ar įteisinti tos pačios lyties žmonių santuokas, kas iš karto kilsteltų Lietuvą Vakarų Europos kontekste. Laimėti „Euroviziją“ yra svarbiau.

Lietuva nėra į „Euroviziją“ daugiausiai investuojanti ar konkursą geriausiai suprantanti šalis. Tačiau savo širdyje Lietuvos žiūrovai, kasmet ištikimai stebintys šį šou ir tyliai besiviliantys, kad „gal šiemet pagaliau!“, yra didžiausi jo gerbėjai.

„Eurovizija“ niekur nedings

Būdamas muzikos žurnalistu Lietuvoje, „Euroviziją“ ir myli, ir nekenti. Suvoki, kad spalvingame pasaulio muzikos žemėlapyje šis konkursas yra atoki sala, kurioje – amžinas vakarėlis. „Erasmus Party“ tiems, kas jau baigė universitetą. Čia taip smagu, kad turi įsižnybti ir prisiminti: this is not normal. Tai, ką matai „Eurovizijoje“, neturi nieko bendra su realia Europos muzikos situacija.

Įkelti koją į „Eurovizijos“ puotą norisi. Tačiau vos tai padarai, ji tave įtraukia it juodoji skylė. Legendinis Rusijos muzikos kritikas Artiomas Troitskis, paklaustas, kodėl nustojo komentuoti muziką, atsakė: „Nes visi skambučiai, kurių sulaukiu iš kolegų žurnalistų, būna apie „Euroviziją“.“ Jis rūpinosi, kad tokios grupės kaip „Sonic Youth“ sovietmečiu pasiektų Lietuvą ir Rusiją – bet kuris naujienų portalas norės rašyti apie pirmą kartą išleistus Kim Gordon memuarus, kai Italijos „Eurovizijos“ dalyvis nusprendė į sceną pasikviesti BEŽDŽIONĘ? „Ar tai gali jam padėti laimėti? Kokia jūsų nuomonė?!“

Tu pradedi nekęsti „Eurovizijos“ ir visų aplink ją zujančių žmonių. Nori jiems pasakyti: „Atverkit ausis, tai nėra muzika! Ir baikit žiūrėti į šį konkursą taip rimtai!“ Įsijungi naują vietinę grupę „Bandcamp“, apie kurią tavo nuomonės niekas neklaus, ir pyksti ant pasaulio.

Bet tada supranti, kad „Eurovizija“ tiesiog tokia yra. Kad tai – vienas gražiausių dalykų, kurį Europa, šis du pasaulinius karus inicijavęs žemynas, sukūrė. Žėrintys kostiumai, eurotrashiniai šokiai ir grandiozinės baladės yra „Eurovizijos“ auksas ir esmė. Užuot bergždžiai kritikavus ar nesėkmingai ignoravus, geriausia į ją tiesiog pasinerti. Nes šis konkursas niekur nesitrauks. Bent jau Lietuvoje – tikrai.

0