Austė NAKIENĖ | Vilniaus folkloro judėjimas


Šiuolaikinis didmiestis – tai dirbtinai sukurtas kraštovaizdis, kuriame gausu istorinę praeitį ženklinančių viešųjų erdvių; gatvių, kuriomis juda transporto srautai, ir interneto tinklų, kuriais žaibiškai perduodama informacija; kur daugybė įvairių kultūros įstaigų, netgi tų įstaigų susitelkimo vietų – kultūrinių industrijų. Tokioje sudėtingoje urbanistinėje struktūroje kukliomis sąlygomis gyvuoja ir tradicinė kultūra, skamba liaudies muzika. Nesidomintys tokiais dalykais vargu ar aptiktų kokių nors jos buvimo ženklų triukšmingose miesto sankryžose, tačiau smalsesni miesto gyventojai žino, kad tradicinė kultūra prisitaikė gyvuoti mieste, įsišaknijo kaip kerpė ant akmens ir suteikia miesto kultūrai patrauklumo bei savitumo. 

Po Antrojo pasaulinio karo Vilnius buvo atvykėlių miestas, pilnas iš visų Lietuvos kampelių suvažiavusių studentų. Tai buvo kaimo vaikai, dirbę visus laukų darbus: grėbę šieną, kasę bulves. Neišlepinti, prie paprasto gyvenimo įpratę ūkininkų sūnūs ir dukros uoliai studijavo aukštosiose mokyklose. Jie buvo vadinami „pirmąja karta nuo žagrės“: nebedirbusia žemės, palikusia tėvų sodybas ir išvykusia į miestus ieškoti kitokio pragyvenimo. Tasai apibūdinimas buvo pašiepiantis, sakantis, kad iš kaimo kilusių inteligentų pasąmonės užkaboriuose tebėra sustatytos žagrės ir akėčios, sukabinti dalgiai ir grėbliai, sumesti krepšiai – jie tebemąsto kaip valstiečiai, nors ir kalba tarptautiniais žodžiais, moksliniais terminais. Patys išeiviai iš kaimo to ir nesigynė: nuolat kalbėjo ir rašė, kad tėviškėje patirti įspūdžiai, ten įgyta patirtis jiems labai brangi.

Rašytojas Marcelijus Martinaitis yra parašęs straipsnį „Vilniau, kaime mano“ (2007), kuriame atgyja studento akimis matytas Vilnius. „Dabar dažnai pajuntu, kaip manyje veikia ankstyvoje jaunystėje patirta ta kaimiška Vilniaus nostalgija su jo buvusiais nešvariais kiemais, apsilupinėjusiomis sienomis, karo griuvėsių liekanomis, jį užplūdusiais ir įvairiomis tarmėmis kalbančiais kaimiško sukirpimo jaunais žmonėmis, tačiau su nuostabiais bažnyčių bokštais ir iš visur matoma Gedimino pilimi, nors ir su okupantų pasiūta vėliava. [...] Kažin ar Vilnius tada buvo miestas? Kartais atrodo, kad vienu metu jis buvo tapęs didžiausiu Lietuvos kaimu“[1].

Miesto gyventojams – kaimo vaikams buvo būdinga ypatinga gamtojauta. Jų vidinį gyvenimą labiausiai paveikė nutolimas nuo gamtos, kurios apsuptyje buvo pratę nusiraminti, atsigauti, ir atotrūkis nuo žemės, kuri jų seneliams ir tėvams teikė duonos, sveikatos, jėgų ir vidinio tvirtumo. Gražią, nenuniokotą gamtą ir derančią, gyvybę teikiančią žemę naujieji miestiečiai ėmė mylėti išeivių meile. Tokią pat meilę jautė ir paliktoms tėvų sodyboms. Jaunystėje patirti įspūdžiai, ūkio darbus lydintys vaizdai, garsai ir kvapai buvo tiesiog neišdildomi.

Poetai, dailininkai ir kompozitoriai jautė, kad giliausias, tyriausias jų kūrybos šaltinis yra kaimiškas gyvenimas, vaikystėje patirtas gamtos gyvybingumas. Panašios patirties tikrai negalėjo suteikti miesto šurmulys, nesibaigiantys darbai, posėdžiai, susitikimai, varginančios visuomeninės pareigos. Tad likdami senojo kaimo vaikai, ten ieškodami gražiausių vaizdų, spalvų ir garsų, jie galėjo būti kūrybiškiausi. Folkloro įkvėptų kūrinių parašė kompozitoriai Julius Juzeliūnas, Bronius Kutavičius, Feliksas Bajoras, Vytautas Montvila. Galima tarti, kad menininkai jautė turintys dvigubą tapatybę – esantys ir kaimo, ir miesto žmonės. Daugybėje kūrinių buvo gretinama kultūra ir gamta, kaip antai Marcelijaus Martinaičio eilėraštyje aprašytame Kukučio sapne, kuriame akmenimis grįsta Katedros aikštė virsta žydinčia pieva. Iškart tapti miesto gyventojais Martinaitis ir jo karta negalėjo. Jiems reikėjo pamilti šį miestą ir jo apylinkes, reikėjo laiko, kad naujoje vietoje galėtų jaustis kaip kaime, kur viskas buvo sava ir miela. Tik tuomet buvo galima ištarti: „Vilniau, mieste mano“.

XX a. 7-ajame dešimtmetyje Lietuvoje kilo susidomėjimas kraštotyra, prasidėjo tautosakos rinkimo ekspedicijos, ėmė vykti pasidainavimų vakarai, liaudies šokių vakarėliai, burtis folkloro ansambliai. Šis sąjūdis kilo tradicijoms „persikrausčius“ į miestus. Iš kaimų ir miestelių į sostinę suvažiavę žmonės kartu su savimi atsivežė ir atmintyje išsaugotas liaudies dainas, pomėgį dainuoti, poreikį susiburti, vakaroti. Iš Lazdijų krašto kilusi Veronika Povilionienė prisimena: „Vilniaus universitete į kursą daug mūsų susirinko iš kaimo, bet buvo ir iš miesto. Daugiausia merginos. Aš iš mokyklos atsivežiau pertraukinį dainavimą – tai mus labai siejo. Susirinkdavom ir traukdavom per pertraukas tarp paskaitų viską, kas ant seilės būdavo. Dainuodavom kažkaip patys, dėl smagumo. Labai dainuodavom bendrabučiuose. [...] Vasarą atsidarydavom langus ir dainuodavom“[2].

1968-aisiais Vilniuje ėmė kurtis folkloro ansambliai. Tai buvo kaimiškos dainavimo tradicijos transformacija, nauja, miestietiška jos tąsa. 1968 m. Vilniaus universitete ėmė repetuoti studentų folkloro ansamblis „Ratilio“. Vėliau įsikūrė dar keletas ansamblių: 1971 m. – „Sadauja“, 1973 m. – „Poringė“, 1979 m. – „Dijūta“ ir „Ievaras“. Miesto folkloro ansambliai buvo naujos bendrijos, kitokios nei kaimo bendruomenės, kurių beveik visi nariai buvo vietiniai, įaugę į gimtinės žemę šaknimis kaip medžiai. Šių ansamblių dalyviai buvo iš visur suvažiavę – tarsi persodinti augalai, pamažu leidžiantys šaknis naujoje dirvoje. 

Mieste išplitęs folkloro judėjimas neišvengiamai turėjo reikštis miesto kultūrai būdingomis gyvavimo formomis. 1973 m. Vilniuje ėmė vykti folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai“. Koncertų ir pasidainavimų vietos buvo puikios akustikos Vilniaus universiteto kiemai, trankūs šokiai vykdavo Daukanto aikštėje. Vėliau festivalis išsiplėtė, koncertus imta rengti Vilniaus pilių teritorijoje, gotikinėje Bernardinų bažnyčioje, Muzikos, kino ir teatro muziejuje. Šurmuliuojančių folkloro mėgėjų netrūko ir aplinkinėse gatvelėse bei skvereliuose. Šis festivalis vyksta iki šiol, ir dabar žydint alyvoms ir giedant lakštingaloms mieste skamba liaudies muzika. Šiuo metu jau pasikeitė kelios „Skamba skamba kankliai“ dalyvių kartos, folkloro judėjimo pirmeiviai susilaukė vaikų ir anūkų, tad jau trečios kartos vilniečiai į tuos pačius senamiesčio kiemelius vedasi savo mažylius.

Kas gi yra tas kiekvieną pavasarį Vilniuje šurmuliuojantis festivalis? Keistas ir neįgyvendinamas noras sugrįžti į kaimo aplinką, ar atvirkščiai – miesto kultūros kūrimas? Reiktų manyti, kad tai – šaknų įleidimas mieste, jo erdvių įsisavinimas (2017 m. pirmąkart pabandyta dainuoti ne tik senojoje miesto dalyje, bet ir naujuosiuose gyvenamuosiuose rajonuose). Miesto kultūra nėra dar vieno modernaus baro atsiradimas ar garsaus prekės ženklo remiamo renginio surengimas, miesto kultūra – taip pat ir žmonių būrimasis į bendruomenes ir tų bendruomenių noras gyventi tokį gyvenimą, koks joms atrodo prasmingas, siekis išsaugoti jiems brangias vertybes. XXI a. į folkloro ansamblius jau buriasi nebe išeiviai iš kaimo, bet mieste gimę ir augę jaunuoliai, kurių troškimai – panašūs. Šiuolaikinis folkloras jiems nėra vien pasilinksminimų ar šokių muzika. Jaunimo ansamblių atliekamos liaudies dainos ar folkloro improvizacijos dažnai būna ramios, lėtos. Matyt, būtent tokios muzikos žmonėms trūksta, tokių būsenų pasiilgstama. Ne veltui 2017-ųjų „Skamba skamba kankliai“ festivalyje vyko tylieji šokiai kankliuojant, buvo ne vienas meditacinio pobūdžio koncertas, pavadintas „Nakties muzika“.

XXI a. tradicijos tęsėjai yra ne prie žemės ir gamtos prisirišę ūkininkai, bet „laisvieji menininkai“, kuriems tradicinė kultūra nėra ilgai kaupiamas, atmintyje saugomas repertuaras, bet veikiau laisvai pasirenkama kultūros ženklų ir prasmių aibė, neretai praturtinama kitų kultūrų ženklais ir prasmėmis. Tradicijas puoselėjančių šiuolaikinių bendruomenių branduolius sudaro aktyviausi, daugiausiai kompetencijos turintys žmonės, kurie patraukia, sudomina savo veikla ir kitus. Aplink juos buriasi įvairūs savanoriai, daugeliui jų tradicijos puoselėjimas būna tik tam tikras kūrybinio kelio etapas ar trumpalaikis bendradarbiavimas. Retas šiuolaikinis menininkas ar kompozitorius nuolat interpretuoja etninę kultūrą, tačiau kiekvieno kūrybiniame kelyje gali ateiti toks metas, kai subręsta koks nors senovine muzikine idėja pagrįstas sumanymas, pavyzdžiui, nuostabi Vaclovo Augustino daina chorui „Anoj pusėj Dunojėlio“ (2006), kurios harmonija ir polifoninė faktūra taip sužadina vaizduotę, kad atrodo – klausaisi liaudies dainos ir regi Lietuvos vaizdus iš paukščio skrydžio; arba lėtai kylantis ir besileidžiantis Ričardo Kabelio kūrinys „Kalno sutartinė“ (2011), tarsi brėžiantis piliakalnio liniją lietuviškame kraštovaizdyje.

XXI a. mieste gyvuojanti tradicija yra daugiaveidė ir daugiasluoksnė. Ją tęsiant nuolat kuriamos jungtys tarp įvairių muzikos stilių, o taip pat – ir tarp juos puoselėjančių bendruomenių. Šiuolaikinių muzikos tradicijų tąsa panaši į daugiabalsę partitūrą, kurioje balsai neretai susipina. Miesto aplinkoje liaudies muzikos išsaugojimu rūpinasi nebe vien folkloro judėjimo atstovai, bet ir kitais dalykais besidomintys kūrėjai: džiazo ar roko muzikantai, elektroninės muzikos eksperimentatoriai, vaizdo menininkai, kino kūrėjai, informacinių technologijų specialistai ar teatro aktoriai. Lygiai taip pat ne vien savo jėgomis tęsiamos ir kitos tradicijos, jų globotojai sulaukia kartais sąmoningo, o kartais ir netikėto įvairių sričių atstovų palaikymo.

Liaudies muzika, kaip ir bet kuri kita, miesto žmonėms yra laisvalaikis. Ji skamba scenoje arba sklinda iš garsiakalbių bei mirga ekranuose, stebina savitu atlikimu, naujomis interpretacijomis, įspūdžiui sukurti pasitelktomis šiuolaikinėmis technologijomis. Išrankiems žiūrovams skirtose programose liaudies dainos, instrumentinė muzika, tradiciniai šokiai dažnai jungiami su vizualiaisiais menais. Kartais vaizdinė renginio pusė būna net svarbesnė. Antai nuo 1995 m. Vilniuje rudens lygiadienio proga vyksta įspūdingos ugnies misterijos: susirinkusieji stebi, kaip viena po kitos uždegamos šiaudinės skulptūros, blykčioja liepsnos ir kibirkštys, ir klausosi liaudies muzikos. O nuo 2005 m., dienai ir nakčiai susilyginus, Neris virsta per miestą vingiuojančia, švytinčia juosta: jos krantinėse iš žvakelių išdėliojami tradiciniai juostų raštai, vakarojantieji prie upės tuo pat metu klausosi muzikos garsų.

Folkloro judėjimo dalyviai nuolat koncertuoja įvairiose senamiesčio erdvėse, kurios pasižymi tinkama akustika, gali pasitarnauti kaip išvaizdžios dekoracijos, yra jaukios, patogios susirinkusiems klausytojams. Ypatingo skambesio paieškomis ypač pasižymi senųjų sutartinių atlikėjai, rengiantys įspūdingus senovinės polifonijos koncertus gotikinėje Šv. Pranciškaus (Bernardinų) bažnyčioje ir barokinėje Šv. Kotrynos bažnyčioje, tyrinėjantys siaurųjų senamiesčio gatvelių akustiką. 2012 m. buvo sumanytas neįprastas renginys „Sutartinių takas“, Universiteto, Gaono ir Stiklių gatvelėmis nusitęsęs nuo universiteto iki rotušės. Šiame take vienu metu gieda ir skudučiuoja keletas sutartinių atlikėjų grupių, o juo einantys klausytojai gali girdėti, kaip pamažu tolsta ir tilsta vienos grupės balsai, tuo pat metu artėjant, garsėjant kitos grupės giedojimui. Po to, jau temstant, prasideda sutartinių giedojimas sustojus į didelį ratą. Šis sumanymas kasmet šiek tiek keičiamas. 2017-aisiais, kurie Lietuvoje paskelbti piliakalnių metais, gimė nauja tradicija – dainavimas ant piliakalnių ir kitų miškais apaugusių, raguvomis išraižytų Vilniaus kalvų. 2017 m. pavasarį būreliai tautosakininkų kopė dainuoti karinių dainų ir senųjų sutartinių ant Stalo kalno, Gedimino kapo kalno ir Rokantiškių piliakalnio, nuo kurių atsiveria vaizdingos panoramos.

Šiuo metu didžiausias lietuvių folkloro centras yra ne kuris nors regionas, bet sostinė Vilnius! Būtent čia gimsta daugiausiai tradicijos puoselėjimo idėjų, iš čia jos ratilais sklinda po visą kraštą[3]. Šiuolaikiniame didmiestyje skambanti liaudies muzika yra kaimiškos kilmės, tačiau tam, kad ji atsinaujintų, nebereikia semtis iš gyvos versmės, nuolat palaikyti glaudžių ryšių su kaimu. Pastaraisiais dešimtmečiais šios muzikos dirva ir ją gaivinanti versmė yra čia pat, miesto aplinkoje. Liaudies muzika pasirodė esanti atspari, galinti būti vienu iš savičiausių miesto muzikos sluoksnių. Naujoje aplinkoje ji nenuskurdo ir nesunyko: puoselėjama ne būrelio žmonių, kaip būdavo kaime, bet daugelio kultūrinių bendrijų, ji tapo netgi įdomesnė ir įvairesnė.


[1] Martinaitis, Marcelijus (2007). Vilniau, kaime mano. Interneto dienraštis Bernardinai.lt, 2007-04-26. Interneto prieiga: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2007-04-26-marcelijus-martinaitis-vilniau-kaime-mano/4601.
[2] Matulevičienė, Saulė (2007). Veronika. Saulės Matulevičienės pokalbiai su garsiąja dainininke Veronika Povilioniene. Liaudies kultūra 1: 53–73.
[3] Apsilankykite interneto svetainėje www.mic.lt ir pasiklausykite Lietuvos muzikos informacijos centro leidžiamų rinktinių „Note Lithuania: Folk“, kuriose sudėti savičiausi folkloro grupių kūriniai.

0