Laima SLEPKOVAITĖ | Lietuvos džiazo kosmetologija: šaknų priauginimas


Ateina laikas pasakoti naujas istorijas. Ne todėl, kad senoji būtų netikusi ar nebeaktuali. Netgi atvirkščiai – tai yra labai svarbi, atmintina ir didinga istorija, pasakojanti apie mažą išdidžią šalį su stipria savimone. Priespaudos, okupacijos laikais šioje šalyje ruseno viltis, o jos garsinis įsikūnijimas buvo džiazas. Visame pasaulyje džiazas yra laisvės šauklys, tad nieko nuostabaus, kad alkstanti naujų galimybių, nepriimanti primestos komunistinės ideologijos Lietuva atsivėrė šiai liberaliai, moderniai, suasmenintai muzikai ir virto jai dar vienais namais – vieta, kur galėjo gimti unikali ir savita improvizacinės kūrybos scena.

SSRS aukštieji pareigūnai buvo visiškai teisūs (netgi pranašiški!), kurdami tokius lozungus kaip „сегодня ты играешь джаз, а завтра – Родину продашь“ („kas šiandien groją džiazą – rytoj išduos Tėvynę“). Mat jeigu „tėvynė“ buvo butaforinis penkiolikos pavergtų šalių lipdinys, grojantieji džiazą išties buvo tie, kas jį griovė be menkiausio gailesčio. Jie visų pirma kovojo už žmogaus teisę būti autonomišku, savaime vertingu asmeniu – ne sistemos įrankiu. Muzika, kaip rodo istorija, yra galingas ginklas, o dar galingesnis – gera muzika. Tačiau džiazas Lietuvoje galbūt ir nebūtų pasiekęs tokios politinės įtakos, jei ne GTČ.

Ar pamenate, kaip sovietinėje aplinkoje buvo paplitusios abreviatūros? Visos įstaigos, visos institucijos, komisijos, draugijos ir darbo grupės vietoje aiškių pavadinimų būdavo tituluojamos dviejų–septynių, o tai ir daugiau raidžių deriniais, kurių ilgainiui niekas net nebeiššifruodavo, tarsi pripažindami tų bevardžių biurokratinių darinių beprasmybę ir beveidiškumą. Ir taip ironiškai toje abreviatūrų jūroje iškyla GTČ, žyminti ne kokią kontorą, o tris laisvus asmenis, asmenybes, kūrėjus, t. y., pavojingiausius „valstybei“ subjektus: Viačeslavą Ganeliną, Vladimirą Tarasovą ir Vladimirą Čekasiną.

Jie nėra lietuviai, bet jų susibūrimas 1971 metais yra vienas nuostabiausių įvykių Lietuvos  istorijoje. Jie grojo muziką, kuri neegzistavo iki tol – laisvąjį džiazą, bet kitokį nei tas, kurį generavo Ornette’as Colemanas. Jie kūrė garsų teatrą, humoreską, kamerines džiazo simfonijas ir įvairiažanres, įžūlias metamorfozes. Ir visa tai – ne kur nors marginalų grupelėse, ne rūsyje, bet Lietuvos nacionalinės filharmonijos scenoje, ir ne vienkartinio eksperimento forma, bet etatinio Filharmonijos ansamblio darbo rutinoje. Taip, Ganelino, Tarasovo ir Čekasino trio dirbo Filharmonijoje ir oficialiai reprezentavo SSRS Jungtinėse Amerikos Valstijose bei kitose Vakarų šalyse. Tai buvo kultinis ansamblis, kuriuo žavėtis buvo dar „kiečiau“ negu užsiauginti plaukus ir šokti roko koncertuose.

1971–1987 metais savo misiją atlikusio GTČ fenomenas yra priežastis, kodėl Lietuvos džiazo taip vadinamas „meinstrymas“ yra ne svingas ir bopas, kaip daugumoje šalių, bet laisvoji improvizacija ir avangardas. Ir vietinį džiazo pasaulį galima būtų grafiškai pavaizduoti kaip stovintį ant trijų banginių (titanų), į juos besiremiantį, iš jų išaugantį ir jų įkvėpimu tebemintantį.

Sakydama „meinstrymas“ aš nenorėčiau suklaidinti skaitytojo, kuris gali pamanyti, jog laisvojo džiazo auditorija Lietuvoje yra išskirtinai skaitlinga. Ko gero, taip nėra. Bet esama ir kitų bruožų, leidžiančių išskirti avangardines kryptis kaip „meinstrymą“. Pirmiausia, nors šios stilistikos auditorija nėra masinė, ji pakankamai gausi, kad kasmet pripildytų gurmaniško ir besiorientuojančio į drąsią novatorišką kūrybą festivalio „Vilnius Jazz“ sales. Jam įkandin suburti tokios muzikos melomanus įstengė „VDU Jazz Jungtys“. Kituose festivaliuose taip pat rengiami pavieniai panašios stilistikos koncertai, ir jų pasisekimas būna neabejotinas. Taigi Lietuvoje laisvasis džiazas ir jam artimos džiazo atmainos turi pakankamą ir gerai pasirengusią savo auditoriją.

Antra, Vilniuje nuo 2008-ųjų veiklą vykdo įrašų leidykla „NoBusiness Records“, kurios kataloge puikuojasi tokios pasaulinės reikšmės moderniosios improvizacinės muzikos asmenybės kaip Joe McPhee, Martinas Küchenas, Matsas Gustafssonas ir kt. Tai yra prašmatni, tikro žinovo ausims dedikuota produkcija, didele dalimi išleidžiama vinilo plokštelių pavidalu. Ji visada prieinama Vilniaus muzikos rūsyje „Thelonious“ (kuris ir tapo leidyklos idėjos užgimimo vieta), tačiau iš esmės yra skirta pasaulinei rinkai – tai nedidelei grupei melomanų, beveik sektai, kuri vertina muzikinės saviraiškos išskirtinumą. Beje, itin nedaugeliui Lietuvos muzikantų pavyksta įveikti „NoBusiness Records“ iškeltą kokybės kartelę. Tarp nuolatinių kompanijos muzikų kol kas tėra Liudas Mockūnas ir Vladimiras Tarasovas.

Trečiasis bruožas, leidžiantis tvirtinti, kad būtent laisvasis džiazas yra lietuviškasis „meinstrymas“, yra tai, jog būtent šio stiliaus muzikantai pelno daugiausia pripažinimo ženklų bei dažniausiai reprezentuoja Lietuvą užsienyje. Petras Vyšniauskas, Liudas Mockūnas, Janas Maksimovičius, Juozas Milašius, Neda Malūnavičiūtė, Vytautas Labutis, Vytis Nivinskas – tai tik pradžia tų asmenybių sąrašo. Netgi Dainius Pulauskas, atliekantis klasikinį, stropiai sukomponuotą džiazroką, epizodiškai pasineria į eksperimentus, kuriuose apstu erdvės keistiems sąskambiams ir improvizacijos skrydžiui. Galiausiai, net ir visiškai prisirišę prie tradicinio džiazo žodyno pianistai Artūras Anusauskas ir Egidijus Buožis turi savo biografijose bent po vieną ryškų free nuotykį: pirmajam tai nutiko su Vladimiru Čekasinu, antrajam – su Petru Vyšniausku (ir netgi užfiksuota albume). Kiekvienas pūtikas, kiekvienas būgnininkas ar kontrabosininkas yra savo kailiu (plaučiais, pirštais) patyręs šį skambesį, išskyrus nebent itin jaunus ir tuos, kurie sąmoningai tam priešintųsi (mums nežinomi tokie atvejai).

Jaunoji karta, atrodytų, dėsningai tęsia tradiciją ir išlaiko avangardinio skambesio dominantę. Juozas Kuraitis, Dmitrijus Golovanovas, Tadas Dešukas, trio „Sheep Got Waxed“ – jie savo muzikoje nebūtinai maksimaliai kultivuoja laisvąją improvizaciją, kompozicinis pradas neretai gali nusverti spontaniškąjį, bet tai yra ta pati estetinė kryptis, kuria einantieji nebijo disonanso, kalba ekspresyvia, rafinuota, savita kalba.

Štai jis – tas Vilniaus džiazas, stovintis ant trijų banginių-titanų... Štai toji istorija, kuri paaiškina, kodėl pianistas Richardas Banys naudoja tiek keistų moduliacijų, o iš pažiūros visiškai tradicinio Andrejaus Polevikovo kvartete gali pasigirsti mistinis, kerintis, kvadratų ribas išplaunantis Vyčio Nivinsko kontraboso solo... Bet ji nepaaiškina, kodėl neoficialiai susibūręs Vilniaus bigbendas teikia pirmenybę Jerome’o Kerno ir Richardo Rodgerso muzikai, kodėl tarptautiniuose džiazo festivaliuose Lietuvos džiazo skambesį pristato ankstyvojo svingo grupė „The Schwings“, iš kur atsirado Jievaro Jasinksio „Reinless“, labiau primenanti „Snarky Puppy“ negu GTČ, ir begalės kitų reiškinių. Jeigu juos pabandytume nupiešti „džiazo ant trijų titanų“ schemoje, jie liktų skrajoti aplink tą konstrukciją, nesusaistyti jokiais ryšiais su didžiąja Lietuvos džiazo legenda. Visi jie turi tam tikrą santykį su GTČ, bet visiškai nebūtinai tai yra tiesioginis įkvėpimo šaltinis!

Tad atėjo laikas pasakoti kitas istorijas. Jos nėra niekuomet nepasakotos (muzikologės Jūratė Kučinskaitė, Rūta Skudienė, pianistas Olegas Molokojedovas jas yra išdėstę), bet dar niekada jos nebuvo tokios svarbios.

Juk Lietuvos džiazo istorija neprasidėjo 1971-aisiais. Lietuva yra Europos šalis. Kaip ir visa Europa, trečiuoju dešimtmečiu ji užčiuopė naujosios amerikietiškos muzikos tendencijas. Natūralu, jog šios ėmė skverbtis į vietinę estradą – kitokiu, adaptuotu pavidalu, be taip ryškiai išreikšto svingo, be būdingų bliuzo dermių, tačiau įtaka buvo patirta, priimta, ir naujasis žanras ėmė čia sukti savo lizdelį. Karas ir okupacijos, be abejo, nutraukė tą laisvą idėjų ir įtakų sklandymą, bet Lietuva šiuo atžvilgiu buvo ne vieniša. Ne tik visos SSRS belaisvėje atsidūrusios valstybės (įskaitant pačią Rusiją), bet ir Lenkija, Čekija, Vengrija ir kitos komunizmo apkrėstos šalys patyrė tą kultūrinę atskirtį, kurios sąlygomis džiazas tapo uždraustu vaisiumi. Vienu metu tai buvo ir palankus statusas, dėl kurio ši muzika įgijo tokią didelę politinę galią, ir tuo pačiu – nepalankus, kadangi stokojantys informacijos ir sąlygų tobulėti, vien entuziazmo vedini muzikantai negalėjo kurti netrukdomi.

Tad tradiciniai džiazo stiliai Lietuvoje skamba nuo trečiojo dešimtmečio, skambėjo tarpukariu, sovietmečiu ir vėliau. Bet iki šiol reta būdavo tokio lygio reiškinių, kurie galėtų reprezentuoti vietinę sceną užsienyje. Iki pat šio tūkstantmečio pradžios tai buvo avangardinę liniją tęsiančiųjų privilegija. Lašas po lašo, pamažu lietuviai mokėsi amerikietiškojo džiazo pradmenų, tam neturėdami tokių istorinių sąlygų, kokias turėjo Prancūzija, Skandinavijos šalys ar Didžioji Britanija, priimdavę amerikietiško džiazo galiūnus tada, kai mus nuo jų skyrė „geležinė uždanga“. Tos uždangos buvimo padariniai tebejuntami iki šios dienos (džiazo srityje – taip pat), bet šiuo metu jau stebime neįprastą, negirdėtą įvairių stilių suaktyvėjimą – toli gražu ne vien kiekybinį. 

Elegantiškas ansamblis „The Ditties“ atgaivina „The Boswell Sisters“ ir „The Andrews Sisters“ repertuarus bei turi rimtų ketinimų siaura tribalse harmonija aranžuoti Antano Šabaniausko dainas. Garsiojo free atstovo Petro Vyšniausko sūnus Dominykas Vyšniauskas, lyg ir linkęs į originalią, etninius elementus, elektroniką įtraukiančią kūrybą, netikėtai prisijungia prie tarptautinio projekto „Secret Swing Society“ ir trimituoja smagias diksilendines partijas. Andrejus Polevikovas brandina etnodžiazo projekto koncepciją. Pranas Kentra, anksčiau pasinėręs į lietuvių ir Balkanų folkloro kryžminimą, dabar įrašė naują originalios, rafinuotos naujojo fusion krypties kūrybos albumą. Domas Aleksa neria į modifikuotų skambesių, kalbamojo žodžio, kietų ritmų ir kitų radinių jūrą. Kęstutis Vaiginis – vietinis „vaikinas, kuriam pasisekė Niujorke“ – periodiškai rengia koncertinius turus su tokiais muzikantais kaip Alexas Sipiaginas ar Davidas Berkmanas, ir tai – tvarus bendradarbiavimas, grįstas simpatija ir lygiaverte muzikine draugyste. Liutauras Janušaitis, pasitobulinęs Berklio koledže, provokuoja savo vadovaujamą Kauno bigbendą inovatyviems originalios lietuvių kūrėjų muzikos projektams. Simona Minns – trečioji diplomuota Berklio absolventė iš Lietuvos – sėkmingai kuria savo beprotiškus projektus tarptautinėje arenoje. Šeimyninis duetas „Sielos ūsai“ atgaivina, permaino autorinės dainos pavidalą. Dešimtys gabių, netrukus išgarsėsiančių atlikėjų kremta džiazo mokslus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Klaipėdos universiteto džiazo katedroje, Hagoje, Amsterdame, Danijoje, Bostone – mes jau net nebegalime aprėpti besiplečiančios studijų „taškų“ geografijos. Kiek tarptautinių projektų, koks puikus idėjų cirkuliacijos tempas!

Įvairovė, įvairovė, įvairovė! Šis procesas atrodo tarytum „šaknų priauginimas“: anksčiau fragmentiškai kultivuoti stiliai pagaliau tampa tikra ir visaverte Lietuvos džiazo realybės dalimi. Naujiems (pavyzdžiui, grupės „Reinless“) stiliams sukuriamas atitikmuo vietinėje scenoje. Unikalūs, vietiniai stiliai atranda savo erdvę ir klausytoją. Būtent dabar pajuntamas atvirų sienų, išsilavinimo, prieinamumo rezultatas. Lietuviškoji džiazo scena, regis, patiria virsmą, ir šiuo metu sunku prognozuoti, kokia ji bus po keleto metų. Galime tikėtis, jog ji toliau augs ir klestės, taps tarptautiškesnė ir pripildys tarptautinius festivalius jaudinančio, intriguojančio skambesio.

Tarptautiniai festivaliai Lietuvoje yra pagrindinė džiazo gyvavimo forma. Tai nėra ideali situacija. Nepaisant to, kad festivaliai savaime yra aukšto lygio, gausiai lankomi ir laukiami, jie ne visada kompensuoja kasdienio džiazinio gyvenimo trūkumus. Ši situacija, beje, taip pat keičiasi, bet apie tai – kiek vėliau.

Festivaliai yra didieji džiazo metų įvykiai, ir kiekvienas jų turi savitą idėją bei paskirtį. „Vilnius Jazz“, kaip jau užsiminta, yra avangardo šventė, kurioje kasmet dėsningai pristatoma Vilniaus džiazo mokykla (ant GTČ titanų išaugęs medis), Europos naujasis džiazas, konceptualūs projektai iš Tolimųjų Rytų (Japonija, Kinija, Taivanas), Niujorko downtown scenos reiškiniai ir vietinis jaunimas (konkurso forma). Birštono džiazo festivalis – seniausias šio žanro renginys Lietuvoje (nuo 1980 m.), skirtas visoms nacionalinio džiazo atmainoms, rengiamas kartą per dvejus metus. Kauno džiazo festivalis – Lietuvos Nepriklausomybės bendraamžis, buvęs atvirų sienų, naujų galimybių simbolis. Greta elitinių prašmatnių koncertų salėse šis festivalis pasiūlo gausybę nemokamų lauko renginių – tai demokratiškas kelių lygmenų reiškinys. Pilies džiazo festivalis Klaipėdoje yra visiškai nemokamas: jame po atviru dangumi koncertuoja garsūs, įspūdingi atlikėjai. Kaip tai įmanoma – niekam nepavyko išsiaiškinti, bet todėl Klaipėda ir garsėja kaip „Lietuvos Naujasis Orleanas“ – džiazo dvasios palytėtas miestas. „Vilnius Mama Jazz“ – jauniausias didžiųjų festivalių serijoje (nuo 2002 m.) ir užėmęs ypatingą nišą: jis suburia daugiausia jaunimo, tampa tikru idėjų, naujienų apsikeitimo centru, jo programoje dominuoja jaunų, naujų Niujorke bei Europos didmiesčiuose iškylančių atlikėjų vardai, o salės prieigose vyksta nuolatinis kūrybinis šurmulys. Rengiant TV diskusijų apie džiazą ciklus, o koncertinės erdvės fojė pristatant įvairių džiazo sklaidos įmonių stendus, „Vilnius Mama Jazz“ ėmė panašėti į tikrą gyvą džiazo forumą. Greta šio penkių didingų festivalių „kumščio“ vyksta mažesni, taip pat prasmingi ir jaukūs festivaliai. Surengti festivalį Lietuvoje yra kiek paprasčiau nei išlaikyti klubą.

Vilnius ilgus metus neturėjo džiazo klubo. Tiksliau, beveik kasmet būdavo skelbiama džiugi naujiena, kad klubas gimė, bet po metų ar dvejų kassavaitinių koncertų dėl labai įvairių aplinkybių (bankrotas, kaimynų skundai dėl triukšmo, išsekęs entuziazmas ar pan.) džiugią naujieną keitė liūdnoji, ir vėl sostinė likdavo laukti naujo optimisto, kuris ryžtųsi pamėginti.

Ir šį kartą nedrąsu sakyti „op!“, bet „Jazz Cellar 11“ yra gražiausia Lietuvos džiazo naujovė, visiškai nepanaši į prieš tai vykusius bandymus steigti džiazo klubą, bet labai panaši į tikrą džiazo klubą. Kiekvienam užėjusiam atrodo, kad jis ten buvo visada (nors duris atvėrė tik 2015 m. gruodį), ir viskas jame atitinka klasikinį tokios vietos konceptą. Neįkyrus klasikinis interjeras (mediniai baldai, juodai baltos nuotraukos, pučiamieji instrumentai ir vinilo plokštelės vietoje dekoro), komfortiška akustika, nedidelė L formos erdvė ir labai įvairi, visą lietuviškojo (ir ne tik) džiazo visovę aprėpianti programa. Ši vieta yra vienodai svetinga ir Viačeslavui Ganelinui, ir tebestudijuojančiam jaunimui – jei tik šis turi talento ir tinkamą programą. Kitaip tariant, Vilniuje šiuo metu veikia visiškai normalus džiazo klubas, prie kurio stebuklo mes bandome priprasti.

Atėjo laikas pasakoti naujas istorijas, bet dar neišmušė valanda daryti išvadų ir prognozių. Gali būti, kad džiazo klubo gimimas yra ženklas, jog vietinė scena tiesiog išaugo iki to lygmens, kai ji gali kurti cirkuliuojantį, gyvą, klausytojo susidomėjimą išlaikantį kasdienį koncertinį gyvenimą, kad stilistinis spektras tapo pakankamai platus, o klausytojas – pakankamai išprusęs. Tačiau reikalinga laiko distancija, kad galėtume įvertinti šiuo metu vykstančius procesus. O jie tikrai vyksta – greitai ir intensyviai, žadindami optimistinį smalsumą.

0