Ernestas PARULSKIS | Kaip klausyti muzikos II


Kai manęs vėl paprašė parašyti apie šiuolaikinių kompozitorių muziką, aš nedelsiant susiradau savo pirmą šiai temai skirtą rašinį, kuris ilgai buvo vienintelis tokio tipo tekstas. Kiek ilgai? Šarūnas Nakas jį užsakė arba pirmam naujojo formato „Gaidos“ festivaliui, arba festivalio „Musica Ficta“ bukletui, vadinasi, 1996, gal 1997 metais[1].

Anuomet nebuvau patyręs klausytojas, todėl straipsnyje „Kaip klausytis muzikos“ išvardijau kelias, kaip dabar matau, pačias primityviausias klausymosi taktikas. Kita vertus, šis,  pavadinkime (ką jau čia), personalinio ir nišinio habituso aprašymas jau šiokį tokį jei ne analizės, tai bent įdėmesnio žvilgsnio vertą informacinį krūvį.

Štai kad ir „hintas“ skaitantiems koncertų metu. Prieš ketvirtį amžiaus (sąmoningai, vardan efektingo chronologinio skambesio, ilginu periodą) festivalio programos skaitytojams patariau eiti į salės balkoną, nes ten šviesiau ir mažiau žmonių. Taip pat siūliau koncertų metu neskaityti išdavikiškai šiugždančių laikraščių ir žurnalų. Balkonas! Laikraščiai! Puikios buvusios ir dingusios realybės detalės. Ir neofito patirties seklumo įrodymai. Šitaip galėjo rašyti žmogus, kuriam Filharmonijos didžioji salė buvo vienintelė vieta, kurioje galėjo skambėti muzika.

Šiandien patarimas pasiimti į koncertą knygą ir ieškoti jaukios erdvės didelės salės užkampyje nebesuveiktų – dėl kelių priežasčių. Pirma – naujos technologijos pakeitė įpročius. Nors ne – įpročiai nepasikeitė. Žmonės, kurie kadaise portfeliuose, dėl viso pikto, netikėtai prireikus užmušti laiką ar šiaip įsikalinus laikinai nuobodžioje teritorijoje, nešiojo detektyvą minkštais viršeliais, jį turi ir dabar – išmaniajame telefone arba „Kindle“. Prietaisuose, kurie šviečia. Net nustačius saikingiausią ekrano pašvietimo režimą knygų skaityklėje, ji vis tiek išdavikiškai, it ne vietoje pastatytas švyturys, signalizuoja: štai, čia sėdi klausytojas, negerbiantis publikos, atlikėjų ir muzikos. Galiausiai maždaug per penkiolika sekundžių įžūlautojas neišlaiko spaudimo ir romaną išjungia.

Antra priežastis, trukdanti skaityti klausantis muzikos yra rinkodarinė: koncertų salėse nebeliko jaukių ir tuščių kampelių. Tai prasidėjo vėlgi maždaug 1996–1997 metais, kai nauji ir jauni muzikinio turinio vadybininkai visiškai pakeitė klausytojų elgesį. Staiga (per kelis metus) profesionalams, žinovams ir tyrinėtojams skirtos šiuolaikinės muzikos puolė klausytis minios žmonių. Žinoma, jie pradėjo brautis tik į tas sales, kurios jau sukaupė – per dešimtmečius – stiprų simbolinį kapitalą ir sugebėjo tą kapitalą monetizuoti naujai pateikiamu deficitiniu turiniu, kai dešimties populiariausių kompozitorių kūrinius atlieka šeši žinomiausi orkestrai su dvidešimčia garsiausių solistų. Štai tokiose vietose surasti tuščią kampelį paskaitymui neįmanoma. Sunku tai padaryti ir įtakingiausiuose šiuolaikinės muzikos festivaliuose (jų irgi nėra daug: po vieną lokalų kiekvienoje nedidelėje, bet ne skurdžioje šalyje, ir po dar po vieną papildomą turtingose šalyse) – į tokius net bilietus nusipirkti tą pačią dieną sunku. Vieninteliai koncertai, kuriuose esama laisvų vietų garantijos, yra tie, kuriuos rengia Užsienio reikalų ministerijos savo šalių svarbioms dienoms pažymėti ir lokalių ansamblių pasirodymai įvairiose keistose vietose. Bet ten skaityti neverta, nes toje aplinkoje muzikos klausymosi taktika įgyja naujų ir smagių galimybių. Beveik visos jos skirtos darbui su klausytojais.

Senajame tekste aš nesugebėjau (vėlgi, dėl patirties stokos) pasiūlyti darbo su koncertine publika įvairovės. Net ir pateiktas vienintelis variantas – hipnotizuoti pasirinktą galvą tol, kol ji atsisuks – buvo tik hipotetinė muzikos klausymosi galimybė. Dabar pasirinkimas turtingesnis.

Maždaug 2008-aisiais, pasibaigus eiliniam festivalio koncertui, plodamas atsistojo kažkoks vyras, o paskui jį – ir visa salė. Tuomet pagalvojau, kad tai – vienkartinis incidentas. Ir smarkiai suklydau. Praėjus aštuoneriems metams lietuviai atlikėjams stovimas ovacijas kelia menkiausia ir vienintele – veiksmo pabaigos proga. Mūsų žiūrovams sceninio veiksmo būsena visiškai nesvarbi: ant kojų publika pašoka ir nusilenkiant M. K. Čiurlionio menų mokyklos šokio skyriaus auklėtiniams, ir nusileidus eilinio repertuarinio spektaklio uždangai. Ilgai negalėjau suprasti, iš kur pas mus radosi šis entuziazmas, kol nepaieškojau internete. Rezultatus gavau kategoriškus: mada atsirado Amerikoje. Tenykščiai profesionalai stebėtis stovimomis ovacijomis pradėjo prieš dešimtmetį, o jo priežastį įžvelgė kainodaroje: smarkiai pabrangus bilietams nepatyrusi publika nusprendė, kad, mokėdami didelius pinigus, jie visuomet gauna nepaprastai kokybišką produktą, kurį reikia papildomai įvertinti ovacijomis. Pateisindami tokio tipo plojimus žiūrovų savihipnozės troškimu amerikiečiai pažymi, kad Europoje publika lieka sėdėti. Europiečiai, anot jų, vis dar ploja, švilpia, rėkia, trypia kojomis – bet sėdi. Viena turistė, komentuodama diskusiją apie ovacijas, pasidalijo savo londonietiška patirtimi. Nuėjusi į vieną iš Londono miuziklų, bilietus gavo tik pirmoje eilėje. Pasibaigus spektakliui ji nedelsiant pašoko ir ėmė ploti, įsitikinusi, kad taip padarė ir visi už jos nugaros sėdintys žmonės. Savo klaidą suprato, kai buvo grubiai truktelėta už megztinio ir pasodinta atgal – parteryje stovėjo ji viena. Nors ne, dar ir jos draugė.

Tačiau privalau pakoreguoti niujorkiečių įžvalgas: sėdi senoji Europa, o naujoji – stojasi. Žinoma, gali kilti klausimas, kodėl ovacijos yra blogis? Pirma, stovėti nepatogu ir sunku. Antra, stovint dingsta ūgių lygiava, ir žemesni žiūrovai nieko nebemato. Trečia, nebelieka adekvataus pamatyto ar išgirsto kūrinio ir jo atlikimo įvertinimo. Nes ovacijas kelia tie, kurie pagarbiai džiaugiasi kitų žmonių mokėjimu padainuoti ir pagroti.

Štai juos ir reikia iššifruoti tikriesiems muzikos klausymosi virtuozams. Ne visus, be abejo – tai būtų per lengva užduotis. Iššūkiu tampa bandymas dar koncerto metu dedukuoti klausytoją, kuris pirmas pašoks nuskambėjus paskutiniams muzikos akordams. Universalių patarimų duoti negaliu, bet mano klausymosi patirtis rodo, kad ovacijų iniciatoriais tampa labiausiai besidairantys, iš besidairančių – šiek tiek, be ekscentrikos, per daug pasipuošę, iš pasipuošusių – pora, kurioje kuris nors dėvi pilką, metalu blizgantį kostiumą. Antroje pagal dažnį vietoje – liesi trisdešimties metų abiejų lyčių akiniuočiai. Beje, tarp kūrinio dalių dažniausiai ploja pirmieji, su pilkais kostiumais.

Tokių dalykų – plojimų tarp kūrinio dalių – beveik neįmanoma išgirsti vieno specifinio žanro koncertuose. Klausydamasis gyvai atliekamos šiuolaikinės muzikos pastebėjau keistą dėsningumą: kai einu į koncertus, kuriuose mažiau žinomi kameriniai ansambliai groja nelabai garsių kompozitorių kūrinius (ir naujus, ir retrospektyvinius), be savęs suskaičiuoju dar trisdešimt klausytojų – kartais šiek tiek, statistinės paklaidos ribose, mažiau ar daugiau. Miesto dydis neturi jokios įtakos – šio žanro koncertai savo trisdešimt žiūrovų surenka ir Vilniuje, ir Londone, ir Balstogėje. Koncertų intensyvumas irgi nesvarbus. Jei Berlyne tą pačią dieną gros penki šiuolaikinės muzikos ansambliai, į kiekvieną koncertą ateis trisdešimt klausytojų, jei vienas – bus tiek pat. Atrodytų, puiki „ilgos uodegos“ ekonominės teorijos iliustracija, bet, šiek tiek pagalvojęs, supratau tikrąją reiškinio priežastį.

Žvelgiant supaprastintai, kompozitoriai yra vieninteliai visame kūrybos universume, kuriems reikalingi jų kūrybos interpretatoriai, savo ruožtu absoliučiai priklausantys nuo kompozitorių. Net skaitmeniniai kūriniai, kuriuos lyg ir galėtų atlikti kompiuteriai, yra valdomi – kai veiksmas skirtas publikai – atlikėjų su kompiuteriais. Šią būseną muzikai suvokia labai anksti, todėl kompozitoriai, instrumentalistai ir vokalistai buriasi į ansamblius. Labai nedidelė dalis tokių darinių tampa žvaigždėmis, o likusieji užima įvairias, retkarčiais platesnes, dažniausiai – siauresnes ir lokalesnes nišas. Kai ir kompozitoriai, ir atlikėjai, ir jų klausytojai atšvenčia savo keturiasdešimtmečius, karjeros, patirtys ir smalsumas stabilizuojasi, suformuodami aukščiau aprašytą trisdešimties klausytojų paklausą. Kartais, kai ansambliai surengia festivalį ar temiškai žanrinį koncertą, publika multiplikuojasi iki įspūdingos kelių šimtų žmonių auditorijos, bet dažniausiai jų koncertai vyksta netikėtose erdvėse, kur naudoti jau aptartas muzikos klausymosi taktikas sunku: žmonių nedaug, visi matomi, per pauzes niekas neploja ir, be abejo, jokių ovacijų.

Bet ir tokiose rūsčiose sąlygose esama išeities. Aš ją vadinu „dizaino prognozės testu“. Taisyklės nesudėtingos. Muzikos klausytojas pagal grojamą muziką, atlikėjų ir kompozitorių tautybes bei pastovaus gyvenimo vietas, jų koncertines aprangas, apšvietimo ir įgarsinimo subtilybes turi įvertinti jų stiliaus prioritetus ir dizaino mentalitetą bei atspėti, kaip atrodys po koncerto pardavinėjamų kompaktinių plokštelių apipavidalinimas. Mažiau patyrusiems pateikiu analizės pavyzdį.

Tarkime, groja ansamblis, pasivadinęs „Penkių stygų“ vardu – turbūt todėl, kad tai yra styginių instrumentų kvintetas. Jie mums pagroti atvyko iš buvusios Austrijos-Vengrijos imperijos pakraštyje susiformavusios valstybės sostinės, gavę kultūrinio mobilumo skatinimo programos „grantą“. Scenoje, tiksliau, ant laikinos pakylos sėdi du vyrai ir trys moterys, apsirengę klasikine nepriklausomų ansamblių uniforma: juodos kelnės, juodi marškiniai ir juodi batai. Atstumai tarp juodame fone sėdinčių muzikantų šiek tiek didesni nei įprasta. Taip teko padaryti dėl efekto – muzikantai apšviesti iš viršaus ir šviesa suformuoja penkias asmenybių zonas. Repertuaras nuspėjamas – trys regioninio pokarinio modernizmo kūriniai, du neilgi ansamblio vadovo (ir pirmojo smuiko) opusai ir mūsiškio kompozitoriaus, pakvietusio ansamblį gastrolių, kūrinys. Viskas rodo, kad plokštelių dizainas bus nesudėtingas, ir aš drąsiai sakau, kad ant stalo su „merčendaizingu“ po koncerto atrasime plokštelę, kurios viršelyje bus panaudota nuotrauka su kvinteto nariais, žiūrinčiais į viršų, į balkone stovinčio fotografo kameros objektyvą. Man gi po pauzės atsakoma, kad aš teisus dėl grupinės nuotraukos, bet fonu muzikantams taps rekonstruoto pramoninio pastato fragmentas. Pasibaigus koncertui, puolame prie prekystalio ir aš suprantu, kad testo neišlaikiau. Kur padariau klaidą? Aš nepastebėjau, kad juodi muzikantų batai iš tikro yra juodi sportbačiai. O juk visi žino, kad juodi sportbačiai yra demonstratyvus urbanistinės ideologijos artefaktas.


[1] Red. past.: tekstas „Kaip klausyti muzikos“, apie kurį kalba autorius, publikuotas tarptautinio šiuolaikinės muzikos forumo „Musica ficta“ buklete (Vilnius: Atviros Lietuvos fondas, 1997).

0