Andrius MASLEKOVAS, Lina NAVICKAITĖ-MARTINELLI | „ContemporACCO“ ir kiti Raimondo Sviackevičiaus „acco“ projektai


Nedaug instrumentų esti taip suvaržyti įsigalėjusių stereotipų kaip akordeonas, kurio įvaizdis, metams bėgant, kinta lėtai ir galbūt net nenoriai... Tad dar didesnis nuopelnas tų muzikų, kurie savo menu atkakliai siekia nuolat laužyti išankstinių nuostatų keliamus iššūkius. Vienas tokių plataus akiračio menininkų, be kurio sunkiai įsivaizduojama Lietuvos šiuolaikinės muzikos scena – akordeonistas Raimondas Sviackevičius. Šis muzikas kryptingai ir su atsidavimu formuoja akordeono kaip naujosios akademinės muzikos instrumento įvaizdį, o savo rengiamomis programomis drąsiai peržengia įprastines muzikinių žanrų ir repertuarų ribas.

Tokia atlikėjo misija iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kone keista: regis, akivaizdu, jog XIX a. sukurtas akordeonas turėtų būti netgi parankesnis įrankis šiuolaikinei muzikai atlikti nei bet kuris iš standartinės orkestro sudėties instrumentų (šie pasižymi tiek giliomis atlikimo tradicijomis, tiek su įvairiomis retorinėmis figūromis ir siužetiniais vaizdiniais siejamais tembrais). Negana to, nors visi tradiciniai į simfoninio orkestro sudėtį įeinantys instrumentai, kaip ir akordeonas, į profesionaliosios muzikos sceną atėjo būtent iš folkloro ir yra ne ką rečiau naudojami pramoginės muzikos scenoje, tačiau, skirtingai nei akordeonas, šie instrumentai būtent dėl nusistovėjusių atlikimo tradicijų ir skambesio konotacijų yra laikomi klasikiniais. Keisčiausia vis dėlto tai, kad šiuolaikinėje muzikoje, nuolat ieškančioje naujų išraiškos formų ir siekiančioje atsiriboti nuo tradicijos, akivaizdžiai dominuoja giliausias tradicijas turintys klasikiniai instrumentai – tuo tarpu istoriniu požiūriu naujesnių, naujovėms atviresnių ir didžiules išraiškos galimybes turinčių instrumentų naudojimas (ypač lietuvių muzikoje) esti sporadiškas ir netgi ne visuomet socialiai priimtinas.

Būtent šiai keistai situacijai spręsti Raimondas Sviackevičius ir paskyrė visą savo profesionalią karjerą. Negana to, kad jo koncertinį repertuarą sudaro vien tik šiuolaikiniai opusai, atlikėjas tapo daugelio solinių, kamerinių, elektroakustinių ir simfoninių kūrinių akordeonui atsiradimo iniciatoriumi ir pirmuoju atlikėju. Sviackevičius nuolat bendradarbiauja su lietuvių kompozitoriais, inicijuodamas ir rengdamas naujus kūrinius akordeonui, o šių kūrybinių bendrysčių vaisiai – vis gausesni ir reikšmingesni. Neatsitiktinai Sviackevičiaus vardas Lietuvos šiuolaikinės muzikos pasaulyje jau kuris laikas asocijuojasi su kokybe, aukštu meniniu lygiu ir specifine „avangardine“ (kad ir kaip keistai tai skambėtų XXI a. kontekste) muzikos estetika.

Jau keletą metų šio atlikėjo kūryboje ryški nauja tendencija: jis inicijuoja įvairius projektus, siejamus jau tam tikru prekiniu ženklu tapusio, į pavadinimus įpinamo žodžio „akordeonas“ elemento. Tarp tokių reikėtų paminėti Lietuvos autorių kamerinės akordeono muzikos kompaktinę plokštelę „acCORPUS simulacrum“, rečitalį „ACCOntempoRED“, trio „ACCOsax“ ir daugelį kitų. Toks prekinis ženklas gali būti traktuojamas įvairiai, tačiau viena iš galimų interpretacijų – tai minėtųjų Sviackevičiui priskiriamų savybių nuasmeninimas ir priskyrimas pačiam instrumentui, o ne konkrečiam atlikėjui. Tai iš esmės galėtų būti naujas žingsnis Letuvoje kuriant akordeono kaip šiuolaikinės muzikos instrumento vaidmenį. „Acco“ intarpas – paprastas, visuotinai suprantamas, tačiau jau naujų kokybinių prasmių įgijęs (ir nuo jo kūrėjo asmenybės beatitrūkstantis) ženklas, galintis plėstis visomis įmanomomis dimensijomis. Šiuo metu tai – tarsi šiuolaikinės muzikos entuziastų, balansuojančių tarp akademinių ir eksperimentinių žanrų, sinonimas.

Vienas iš „acco“ projektų – Sviackevičiaus vadovaujamas akordeonų ansamblis „ContemporACCO“, unikalus keletu aspektų. Visų pirma, ansamblis neturi griežtai nustatyto atlikėjų skaičiaus: jo sudėtis svyruoja nuo dviejų iki vienuolikos akordeonistų, o tai atveria galimybes atlikti itin skirtingus kūrinius. Tad kolektyvas orientuojasi į įvairių sudėčių repertuarą: nesistengia esamų kūrinių pritaikyti savo apimčiai, bet veikiau pats prisitaiko prie kūrinių. Antra – šio kolektyvo repertuare nedominuoja akordeonistų ansambliams būdingos aranžuotės ir transkripcijos – „ContemporACCO“ dažniausiai atlieka originalias kompozicijas. (Ne paslaptis, jog originalių kompozicijų tokios sudėties ansambliams nėra gausu, todėl „ContemporACCO“ yra ir į naujų kūrinių atsiradimą orientuotas kolektyvas.)

Jaunų (ansamblio nariai – dar Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuojantys akordeonistai bei absolventai) atlikėjų įtraukimas į naujų kūrinių atsiradimo mechanizmą bei lietuvių kompozitorių kūrybinio progreso skatinimas šiuolaikinės muzikos bendruomenei yra itin reikšmingas pasiekimas. Kiekvienas jaunas, naujovėms ir iššūkiams atviras, juolab tokios unikalios sudėties kolektyvas atveria didžiules kūrybinio proveržio alternatyvas, kurios turi potencialą tapti istoriškai reikšmingais lietuvių muzikos posūkiais (prisiminkime antai Imino Kučinsko ir jo elektrinės violončelės fenomeną aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje); didelį susidomėjimą netradicinių sudėčių ansambliai kelia ir užsienio scenose.

Apie šiuolaikinę lietuvių muziką akordeonui, „ContemporACCO“ ir kitus „acco“ projektus Lina Navickaitė-Martinelli ir Andrius Maslekovas kalbina jų iniciatorių Raimondą Sviackevičių.

Raimondai, papasakok apie savo sumanytus „acco“ projektus. Koks buvo pagrindinis tokio, sakykime, prekinio ženklo tikslas? Galbūt su laiku jis įgijo naujų prasmių?

Tai jūs nusprendėte, jog tai – prekinis ženklas... Kad ir kaip būtų, tai nėra taip svarbu kaip pati idėja – projektuose ir jų pavadinimuose akcentuojant fragmentą „acco“ suteikti akordeonui tam tikrą „solidesnį“ statusą. Nesiryžčiau vertinti, ar tai – rinkodaros žingsnis, ar veikiau – simbolių žaismas, tačiau siekiau pateikti visuomenei akordeono meną identifikuojant patį instrumentą (ne atlikėją, kaip įprasta), o kartu ir pasiųsti potencialiam klausytojui užkoduotą žinią, jį suintriguoti, užduoti klausimą, į kurį kiekvienas pats ieškotų atsakymo.

Kiekvienas iš paminėtųjų „acco“ projektų turi savo istoriją. Laisvomis improvizacijomis ir šiuolaikinės eklektinės muzikos elementais paremtas projektas „ACCOsax Freeminded“ gimė bendradarbiaujant su vienu geriausių mano draugų – saksofonininku Janu Maksimovičiumi; kiek vėliau prie mūsų prisijungė perkusininkas Arkadijus Gotesmanas, o trio tokiu pavadinimu egzistuoja nuo 2003-ųjų. „ACCOntempoRED“ – tai 2007 m. Šv. Kotrynos bažnyčioje įgyvendintas projektas, kuriame dalyvavo daug instrumentininkų ir dainininkė: buvo dirbama su elektronika, fonogramomis, originaliai parašyta šiuolaikinė muzika sintezuojama su „gyvomis“ spontaniškomis improvizacijomis, o koncerto kulminacija tapo bendras visų dalyvių eksperimentas – spontaniška kontakto principu paremta improvizacija.

2009 m. išleisto CD „acCORPUSsimulacrum“ pavadinime – net keli kodai: acco(akordeono) Corpus(kūnas) simulacrum (konkrečiu atveju – tembriškai panašus su kitais CD skambančiais instrumentais; tuo tarpu globaliu lygmeniu – panašus, toks pat svarbus kaip akademiniai klasikiniai instrumentai). Reikšmių ir kodų dažnai būna ne vienas, bet retai juos šifruoju: palikti juos interpretuoti klausytojui, mano manymu, yra įdomiau.

Kaip gimė idėja suburti „ContemporACCO“?

Idėja suburti šiuolaikinės muzikos ansamblį veikiausiai kyla dažnam šiai muzikai neabejingam atlikėjui: realizuoti šiuolaikines idėjas su įvairiomis prasmėmis paslankiu ansambliu yra paranku, įdomu ir, svarbiausia, naudinga. Suvokiant didelę naujo originalaus repertuaro akordeonui problemą, natūraliai atsirado poreikis susiburti į tokio pobūdžio kolektyvą ir inicijuoti naujų kūrinių atsiradimą. Ansamblio idėja nuo jo atsiradimo yra projektinė: konkretiems pasirodymams rengiamos moderniosios muzikos programos, dažnai įtraukiami kiti instrumentai, vokalas, elektronika. Žinoma, akordeonų ansamblis savaime nėra jokia naujovė, bet išskirtinai šiuolaikinę muziką atliekantis mobilios sudėties akordeonų kolektyvas Lietuvoje yra naujas reiškinys. Jam rastis postūmį iš dalies suteikė du 2013 m. vykę renginiai: šiuolaikinės muzikos festivalis „Druskomanija“, kuriame atlikome Osvaldo Balakausko, Vykinto Baltako, Vidmanto Bartulio, Broniaus Kutavičiaus, Žibuoklės Martinaitytės ir kt. kompozicijas, ir XVI Tarptautinis akordeono festivalis, tiksliau – jo projektas „ACCOpremjeros“. Pastarasis renginys buvo jaunosios kartos kompozitorių ir atlikėjų jungtinis koncertas, kuriame skambėjo specialiai šiam projektui parašyti kūriniai: Ramūno Motiekaičio „Žaliasis spengesys“ dešimčiai akordeonų, Lukrecijos Petkutės „Ponich“, Dominyko Digimo „Sakura-no-hana“, Monikos Sokaitės „Mato sprintas arba nesėkmės chromatinėje gamoje“, Raimondos Žiūkaitės „Chromatografija“, Andriaus Šiurio „Herojus Miško Žiemą“, kitų autorių kompozicijos akordeonams ir fortepijonams, pučiamiesiems instrumentams bei vokalui, naudojant erdvinius efektus ir preparuotus instrumentus.

„ContemporACCO“ – jaunas kolektyvas, tad kalbėti apie kūrybinę brandą dar kiek anksti. Nepaisant to, šis ansamblio meninis lygis – jau gana aukštas.

Bet kokio kolektyvinio darbo kokybė ir rezultatas priklauso nuo pavienių ansamblio atlikėjų pasiruošimo, pasaulėžiūros, muzikos suvokimo. Kadangi LMTA akordeonistai jau studijų metais atlieka moderniausius kūrinius, rengdami savo solo programas domisi kitų šalių repertuaru, groti šiuolaikinę muziką ansamblyje jiems yra įdomu, patrauklu, ir visi tai daro su malonumu. Apie meninį lygį lai sprendžia kolegos ir kompozitoriai, tačiau tiesa ta, kad tokie mobilūs, eksperimentiniai kolektyvai atlikėjams duoda didžiulės naudos tiek muzikiniu ir techniniu atžvilgiais, tiek jų komunikavimui ir gebėjimui spręsti įvairiausias netikėtas užduotis. Tobulėjame visi kartu.

Pastaraisiais metais akordeono muzika Lietuvoje gerokai išpopuliarėjo, nors reikėtų pabrėžti, kad „ContemporACCO“ ir visų kitų „acco“ projektų propaguojama akordeono muzikos populiarinimo metodika yra absoliučiai priešinga gana stipriai „pagrindinei“, t. y. šį instrumentą gana tradiciškai traktuojančiai srovei. Kaip manai, ar atliekant tik šiuolaikinę muziką įmanoma pasiekti panašių rezultatų? O galbūt jūsų veikla yra nukreipta į kitą tikslinę auditoriją?

Tiesą sakant, šis instrumentas jau visą amžių atlieka pagrindinį vaidmenį populiariųjų žanrų muzikoje – ar tai būtų folkloro tipo melodijos, ar popdainoms akompanuojančio instrumento funkcija. Suprantama, kad domėjimasis šiuolaikine ar eksperimentine muzika, gebėjimas ją „perskaityti“ visuomet liks specifinio, siauresnio rato žmonių sfera, kuri neturi ambicijų siekti ypatingo „populiarumo“ (šio žodžio, kalbėdamas apie „ContemporACCO“, nė nevartočiau...).

Bendradarbiavimas su jaunaisiais kompozitoriais – tai ne tik kūrinių užsakymas, bet ir kompozitorių pažindinimas su jiems nauju instrumentu. Papasakok, kaip tai vyksta: ar sunku kompozitoriams susitvarkyti su šiuo instrumentu?

Vienas pagrindinių ansamblio tikslų ir yra akordeono galimybių pristatymas kompozitoriams, suteikiant galimybę išmėginti jėgas su jiems dar neatrastu instrumentu. Bendradarbiavimas vyksta gyvai demonstruojant instrumento galimybės, moderniai muzikai būdingus efektus, netradicinius garso išgavimo būdus. Dažnai kompozitoriui pasiūlomas vienai ar kitai situacijai parankiausias sprendimas, efektas, geriausiai skambantis diapazonas, sprendžiami balanso tarp rankų klausimai, įvertinus tekstūrą parenkama tinkamiausia artikuliacija ir pan. Reikia pripažinti, kad pirmąsyk akordeonui ar jų ansambliui rašantys kompozitoriai neretai pasiūlo neįgyvendinamus arba galutiniame rezultate bemaž negirdimus sprendimus, todėl būtinas bendradarbiavimas su atlikėjais.

Modeliuodami geriausiai savo instrumento galimybes atskleidžiančias programas dažniausiai kontrasto principu gretiname lietuvių ir užsienio kompozitorių kūrinius. Taip pat daromos jau kitiems instrumentams ar sudėtims parašytų kūrinių versijos (instrumentuotės, aranžuotės), kurios pačių atlikėjų ar bendradarbiaujant su kompozitoriais pritaikomos tinkamiausiai akordeonų ansamblio sudėčiai, kaip antai Ritos Mačiliūnaitės „ant balto popieriaus“ fleitai, klarnetui in B ir akordeonui, Ryčio Mažulio „Čiauškanti mašina“ 4 akordeonams ar Šarūno Nako „Merz-machine“ 8 akordeonams ir fonogramai.

Kaip apskritai šiuolaikiniai kompozitoriai traktuoja akordeoną? Gal teko pastebėti kokių dėsningumų – kurios šio instrumento galimybės juos labiausiai domina?

Labiausiai juos traukia nestandartiniai niuansai – ne tai, su kuo įprasta sieti akordeoną. Domina aukštasis piccolo registras, kartais primenantis „cypiančius“ elektroninius garsus; taip pat – labai žemi garsai, skirtingų natų netemperuoti glissando, suteikiantys nederėjimo efektą, rikošetai, dumplių tremolo, įvairūs vibrato, perkusiniai efektai... Pirmąsyk išgirdę tokias netradicines priemones, kompozitoriai iškart užsimano patys jas išbandyti. Žinoma, visad slypi pavojus kūrinį perkrauti tokiais efektais, jį taip „nupiginant“. Daug kas, kaip jau minėjau, akordeoną panaudoja tik kaip spalvą arba ilgisi tų tradicinių linijų, gražių melodijų. Buvo toks atvejis, kai su „Gaidos“ ansambliu grojome Algirdo Martinaičio „Madame Butterfly, Madame Bovary...“ (2004): autoriui norėjosi būtent to prancūziško „tikro“ akordeono prieskonio, o mano koncertiniame instrumente net nėra tokio „nederančio“ tembro...

Plėtodamas savo solo karjerą taip pat nuolat agituoji lietuvių kompozitorius rašyti muziką akordeonui, esama jau nemažai tau sukurtų ir dedikuotų opusų. Kurie lietuvių autoriai palankiausiai atsiliepė į šį kvietimą?

Iškart po studijų atrodė, kad štai eisiu kalbėtis su kompozitoriais ir prašyti jų kūrinių: dabar suprantu, kaip tai buvo naivu, juk užsakymai daromi visiškai ne taip. Nors vienas kūrinys tokiu būdu ir gimė: Nomeda Valančiūtė sutiko man padėti ir be jokio honoraro parašė „Atsisveikinimą su ginklais“, kurio premjerą atlikau Olandijoje 2001-aisiais. „A Farewell to Arms“ – ir mano pirmosios solinės kompaktinės plokštelės (2004) pavadinimas.

2004 m. buvau pakviestas į „Gaidos“ ansamblį, prasidėjo gastrolės, radosi Baltako, Martinaitytės, Merkelio, Šenderovo ir Tamulionio kameriniai kūriniai, kurių sudėtyse buvo ir akordeonas. Itin daug dirbome su Žibuokle Martinaityte, jai rašant trio „Driving Force“ (kurį 2004 m. atlikome su trombonininku Mike’u Svoboda ir saksofonininku Liudu Mockūnu): kompozitorė labai gilinosi į akordeono efektus, galimas faktūras, demonstravau jai daugybę įrašų ir gaidų. Tad neatsitiktinai 2006 m. Tarptautinio akordeono festivalio užsakymu ji sukūrė „Proveržį“ akordeonui su kameriniu orkestru – man tai buvo itin svarbu, juk anksčiau visai nėra buvę jokių lietuviškų koncertų akordeonui su orkestru.

2007-aisiais kilo idėja eiti dar toliau ir užsakyti kūrinį akordeonui su simfoniniu orkestru, ir tai mielai sutiko padaryti Feliksas Bajoras. Šio kompozitoriaus požiūris, įsigilinimas į kūrybinį procesą tiesiog unikalus – tikrai ne kiekvienas autorius taip dirba. Tai buvo labai naudinga patirtis man kaip atlikėjui, beje, ir nemažas išbandymas: dėl sudėtingos medžiagos, ne visuomet patogių faktūrų jį išmokti buvo tikrai nelengva. Tiesa, kompozitorius į akordeoną pažvelgė gana konservatyviai (galbūt dėl imanentinio jo muzikos liaudiškumo jam tiesiog sunku kitaip girdėti šį instrumentą), jam nebuvo labai įdomu, kaip akordeonas šiandien traktuojamas kitų autorių, jis viską girdėjo savaip. Ir vis dėlto gimė puikus, labai savitas Koncertas akordeonui ir simfoniniam orkestrui „Promise“, mano manymu, galintis išlikti ir pasauliniame akordeono koncertų repertuare.

Dar vėliau radosi ir daugiau lietuvių autorių kūrinių akordeonui su orkestru: tai – ir Giedriaus Kuprevičiaus „Elegija Tėvynę palikusiems“ akordeonui ir styginiams (2009), ir Arvydo Malcio Koncertas akordeonui ir kameriniam orkestrui (2010), Remigijaus Merkelio kamerinio kūrinio „Evakuacija“ perdirbimas akordeonui solo ir styginių orkestrui (2010), egzistuoja jau trys Anatolijaus Šenderovo „Dovydo giesmės“ versijos, viena jų – su kameriniu orkestru...

Kamerinė muzika tikriausiai išlieka viena pagrindinių raiškos sričių, kuriose kompozitoriai geriausiai įsivaizduoja akordeoną?

Nors netrūksta ir lietuvių kompozitorių kuriamų kūrinių akordeonui solo (iš pastarųjų metų atlikimų galėčiau paminėti Ramūno Motiekaičio „Lento“ (2013), Osvaldo Balakausko „Mozaika“ (2013–14), Vytauto Germanavičiaus „Akmenų siuita“ (2014), Dianos Čemerytės „TePra“ (2015)), be abejo, didžioji dalis svarbesniųjų premjerų ar užsakymų priklauso kameriniams žanrams – svarbu tai, kad akordeonas tuose deriniuose traktuojamas kaip lygiavertis partneris. Dar 2007-aisiais buvo užsakytas ir festivalyje „Muzikos ruduo“ kartu su „Nepaklusniųjų“ ansambliu atliktas Jurgio Juozapaičio „Ako-07“ akordeonui solo su dideliu kameriniu ansambliu. Visuomet daug bendradarbiaujame su violončelininku Mindaugu Bačkumi: su juo atlikta, o kai kuriais atvejais – ir įrašyta nemažai kamerinės lietuvių kompozitorių muzikos: tai ir Justės Janulytės „Aria“, Arvydo Malcio „Sapnų pėdsakais“, Broniaus Kutavičiaus „Rhythmus Arhythmus“ (visi – 2008). Kartu su „Chordos“ 2008 m. parengėme visą programą (Teisučio Makačino „Arkada“, Vytauto Germanavičius „Juodi šešėliai – balti šešėliai“, Vidmanto Bartulio „Nežinios akivaizdoje nedrąsiai giedame...“ ir kt.) akordeonui su styginių kvartetu. Naujausias kamerinio žanro opusas – Andriaus Maslekovo „Dissipating fragrances“ smuikui ir akordeonui (2015).

Regis, nesibodi ir jungčių su elektronine muzika, įvairių technologijų „pagalbos“.

Vienas inovatyviausių projektų, o ir naujas Lietuvos akordeono muzikos postūmis buvo 2005 m. Lietuvoje tuo metu gyvenusio kompozitoriaus True Rosaschi su savo buvusia pedagoge Pauline Oliveros – garsia elektroninės muzikos kompozitore ir akordeoniste – sumanytas multimedijinis interaktyvus kūrinys „40 dienų – 40 naktų“, kurį atliekant su interneto ryšio pagalba gyvai improvizuojama „virš“ jau parašytos muzikos. Labai įdomų kūrinį akordeonui ir dolby surround sistemai „Apsup(k)ti“ (2005) parašė Ramūnas Motiekaitis. Dar iš šio žanro kūrinių paminėčiau Anatolijaus Šenderovo „Sulamitos giesmių“ versiją violončelei, akordeonui ir fonogramai (2001), Jurgitos Mieželytės „Šešėlius“ violončelei, akordeonui ir elektronikai (2007), Justinos Repečkaitės kompoziciją „Nuodėmių išrišimas“ (2010) akordeonui ir fonogramai...

Formuodamas programą 2013 m. „The Vale of Glamorgan” festivaliui Velse kreipiausi į Bronių Kutavičių dėl kito jo kūrinio pritaikymo akordeonui solo, tuo tarpu kompozitorius pasiūlė perdirbti „Perpetuum mobile“ gyvam ir įrašytam akordeonui – taip ir padariau. Dar naujesnis yra Lino Rimšos „AccordFunk”, sukurtas derinant solo grojimą su „loop“ (kilpa) gyvo įrašymo koncerto metu principu – kuomet ant jau įgrotos muzikos „užauginamos“ naujos faktūros, pasažai ir improvizacijos (kūrinio premjera numatyta 2015 m. pabaigoje). Be galo malonu, kad jau darosi sunku ir beatsiminti visus naujai sukurtus kūrinius.

PERSONALIJOS | Lietuvos muzikos link Nr. 18

0