Lina POSĖČNAITĖ | Keletas minčių apie laiką, vietą, kokybę ir tautiškumą: Ritos Mačiliūnaitės muzika kontekste


„Visi mes iš to paties molio drėbti“, – dingteli galvon, išgirdus Ritos Mačiliūnaitės (g. 1985) – jaunosios kartos kompozitorės ir dainininkės (mecosopranas), spėjusios ryškiai sušmėžuoti Lietuvos šiuolaikinės muzikos sluoksniuose – kūrybą. Visi mes, lietuviai, vis tik turime kažką bendro. Kažką, ko taip paprastai žodžiais lyg ir neišsakysi, tačiau labai aiškiai, besiklausydamas kad ir 9-ajame dešimtmetyje gimusių mūsų kompozitorių (Gedimino Gelgoto, Lukrecijos Petkutės, Justės Janulytės, Egidijos Medekšaitės, Linos Lapelytės, Justinos Repečkaitės, Alberto Navicko, Rūtos Vitkauskaitės) muzikos, pajausi. Taip, jie visi studijavo Bartóką, Bergą, Ligeti, Stockhauseną, Grisey’ų, Pärtą, Sciarrino, Nono... Šis „žinojimas“ jų muzikoje girdisi. Kaip ir paieškos: pasiblaškymas po naująją Vienos mokyklą; nosies kyštelėjimas į Tolimųjų Rytų kultūras; sonoristinių vėjų dvelktelėjimas; išsilaisvinimo šauksmas, mosuojant Cage’o ir fluxus meno vardais; sugrįžimas prie minimalizmo dvasingumo arba roko (nelygu, kaip traktuosi); giliai filosofinės klajonės, kartais nubloškiančios į absurdą, kartais – į ironiją, kartais – į dada; dar – psichologija, gamtamoksliai, politika, sociologija... Tai – įprasta kiekvieno jauno, savo kūrybinio kelio ir krypties beieškančio, o kartu ir ją kuriančio kompozitoriaus muzikoje. Tačiau turiu nuojautą, kurią grindžia vis ryškiau, garsiau ir toliau blyksintys ne tik Mačiliūnaitės, bet ir kitų jaunosios kartos lietuvių autorių muzikos „signalai“, kad savo šaknų taip lengvai ir be pėdsakų neišrausi. Kad ir koks aktualus/universalus/ryškiai individualistinis, iš vokiškųjų/prancūziškųjų/britiškųjų kultūrinių/religinių/dar kokių nors kitokių tradicijų kylantis būtų idėjinis, konstrukcinis, estetinis, filosofinis ar struktūrinis muzikos pagrindas, net pačių skirtingiausių (ne tik) 9-ajame dešimtmetyje gimusių lietuvių kompozitorių muzikoje vis tiek neištrinamai ir su niekuo nesupainiojamai girdėti lietuviškumas.

Lietuviškumas – klausimas pats savaime. Gal kiek ir subjektyvus. Mačiliūnaitė apie jį kalba taip: „Manyčiau, natūralu, jog muzikoje jaučiamas „tautiškumas“. Paklausius daugelio lietuvių kompozitorių (kad ir skirtingos stilistikos) muzikos, net ir nežinodamas autorystės, nesunkiai gali nusakyti, jog tai – Rytų Europos kūrėjas. Kas konkrečiai išskiria – sunku įvardyti. Mus visus, matyt, augina ir veikia toji pati kultūrinė, politinė, geografinė aplinka“[1]. Aš „po“ lietuviškumo muzikoje sąvoka girdžiu keletą „kiaurai“ minimalistinės muzikos principų. Šie principai gali būti įvardyti „baltiškuoju minimalizmu“, ir visų pirma siejami su šio pirmtaku Broniumi Kutavičiumi – vienu svarbiausių ir įtakingiausių šiuolaikinės lietuvių muzikos metrų (greta Osvaldo Balakausko, Felikso Bajoro ar Vytauto Barkausko), vienu ar kitu būdu persmelkusių tikriausiai visas po jo brendusias kompozitorių kartas. Girdžiu tuos principus ne tik Ritos Mačiliūnaitės, bet ir keleto kitų minėtų aptariamo laikotarpio lietuvių kūrėjų muzikoje, kad ir kokiais skirtingais pavidalais jie reikštųsi. Jau pačios sutartinės su savimi „atneša“ repetityvumą, kanoniškumą, ribotą muzikinės medžiagos kiekį, kaip ir siaurą, daugiausia kvartos apimties, diapazoną, laužytą, sinkopuotą ritmą, nuolatinį tam tikrų skiemenų kartojimą, siaurų intervalų polifoniją, modalumą arba tarp-tonalumą, subtilų, tarsi natūraliai folkloriniame dainavime „atsitinkantį“ glissando. Ką jau kalbėti apie nuolat pabrėžiamą meditatyvumą, mąslumą, rimtį, susikaupimą ar savotišką ilgesingą liūdesį, kuris būdingas ne tik lietuvių muzikai, ne tik lietuviškajam menui ar kultūrai, bet apskritai lietuvio charakteriui. Kitaip tariant, tai, ką taikliausiai apibūdina mūsų rūpintojėlio simbolis. Kita vertus, visuomet išlieka šiek tiek istorinis, šiek tiek retorinis, šiek tiek etninis, šiek tiek folklorinis, šiek tiek sociologinis ir net kiek politinis klausimas, į kurį atsakymo tektų ieškoti įsitraukus į atvirą, o gal ir kiekvieno vidinę diskusiją: kiek autentiškas yra mūsų suvokiamas lietuviškumas? Kiek panašybių ir skirtybių rastume pasikapstę po Rytų Europos tautų kultūrinį paveldą? Einant šia kryptimi dar toliau, neišvengiamai ima kirbėti dar vienas daugiaformatis klausimas: ar tam, kad būtume įdomūs pasauliui, apskritai yra reikalingas kažkoks nacionalinis muzikos išskirtinumas, o gal egzistuoja tik kiekvieno kompozitoriaus, kad ir kokios tautos atstovas jis būtų, individualybė? Ar tai gali būti sąmoningas kūrėjo pasirinkimas, ar esame „pasmerkti“ (o gal „palaiminti“) per savo kūrybą „transliuoti“ tam tikrus įgimtus estetinius polinkius? „Kiekvienas menininkas yra atsakingas pats už save. Nori patirčių? Išskirtinumo tarp tautiečių? Važinėk į kursus, rezidencijas, skaityk, analizuok, tobulėk ir kurk savo asmenybę pats. Keičiantis asmenybei, charakteriui ir interesams, keičiasi ir kompozitoriaus muzika. Jei nepatinka tai, ką rašai, galbūt reikia plėsti interesų lauką“[2], – mano Rita Mačiliūnaitė.

Kompozitorė pati aktyviai nardo po edukacines, kūrybines ir performatyvias tobulinimosi praktikas. Studijuodama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje kompoziciją (2004–2010 m., Osvaldo Balakausko ir Ryčio Mažulio klasėse), solinį dainavimą bei muzikos pedagogiką (2011–2012 m.), pagal „Erasmus“ studentų mainų programą kompozicijos įgūdžius ji lavino Karališkojoje Hagos konservatorijoje (2007 m., dėstytojai – Louisas Andriessenas, Martijnas Paddingas, Giliusas van Bergeijkas, Diderikas Wagenaaras, Yannis Kyriakides ir Cornelis de Bondtas), stažavo Latvijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Olandijoje. Nuo 2013-ųjų (vadovaujama kompozitorių Mindaugo Urbaičio ir Antano Kučinsko) LMTA ji rengia meno doktorantūros projektą „Muzikinės naracijos komponavimo būdai postdraminiame teatre“. Kaip ir daugelis šiuolaikinių kompozitorių, norinčių skleisti savo muzikos žinią, ji prisidėjo ir prie skirtingų festivalių organizavimo, įvairių performatyvių akcijų įgyvendinimo. Mačiliūnaitė aktyviai koncertavo nenuspėjamos sudėties ir žanrų kolektyvuose: „R&R Electronics“, „Muzika yra labai svarbi“, „Sintezija“, „Subtilusis trio“ ar „ZehrGut“. Greta įprasto (o kartais ir ne visai) formato muzikos akustiniams instrumentams ji savo kūryboje yra „įtvirtinusi“ elektronikos liniją, šalia kurios pastaruoju metu aktyviai eksploatuoja dar ir papildomą – muzikos šokio ir teatro spektakliams bei eksperimentiniams filmams – kryptį. Tad akivaizdu, kad Mačiliūnaitė eina visais ieškojimų „keliais ir klystkeliais“, kuriuos, kartu su kompozicinės intuicijos, žinių ir potyrių bagažu, etninės baltiškojo regiono muzikos jutimu bei tyrinėjimu, girdime ir jos kūryboje.

Lėtai tekančius plačius (tai priklauso ne tik nuo garsų kiekio ar jų tarpusavio išsidėstymo tankio, bet ir nuo intervalikos, jos sukeliamo pojūčio) garso klodus Ritos Mačiliūnaitės muzikoje keičia trumpų ir nuolat kartojamų garso segmentų kombinacijos/variacijos, kurios sukelia „trypčiojimo vienoje vietoje“, minimalaus judėjimo be krypties arba sukinėjimosi ir nežymaus gestikuliavimo įspūdį. Šiam įspūdžiui sukurti kompozitorė naudoja laužytas ir stipriai sinkopuotas ritmo figūras, kurios, vėlgi, veikiausiai suvokiamos netiesiogiai. Šio „pasiklydimo“ (o iš tiesų – kompozitorės išmonės „žaidžiant“ su paprasčiausiomis ritminėmis vertėmis, pauzėmis, taškais ir lygomis) funkcija – pulso ir reguliarumo pojūčio panaikinimas. Mačiliūnaitės muzikos kalba gausi mikrointervalikos, tačiau ši nedominuoja, o dažniausiai „veikia“ kaip garso atspalvių niuansas. Užuominas į atonalumą nusveria vyraujančios tarp-harmonijos: tarp modalumo, laisvojo (a)tonalumo, konsonansiškumo ir sonorizmo, naudojant klasterius ir kraštinius registrus. Visa tai papildyta mikrointervalais, neapibrėžto/kintančio aukščio garsais, triukšmais, bruzdesiais, krebždesiais ar šnaresiais.

Išplėstinės atlikimo technikos taip pat įsiskverbusios į kompozitorės kūrybą, tačiau jų vartojimo intencija nesusijusi su beatodairišku radikaliuoju naujumu – čia nėra stebinimo ar naujo instrumento at-/išradinėjimo efekto. Tokio efekto nesukelia net ir ribotąja aleatorika užrašytos kai kurių kūrinių partitūros. Galbūt tik 2007-aisiais sukurtas „Rūkas tavo delne“ skamba šiek tiek kaip moderno šauksmas – išsilaisvinimo paieška. Kas kita – muzikinis koliažų spektaklis „59’ Online“ (2013 m., už muziką jam autorė apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“), kur „ant pjedestalo iškeliami“ tokie nuo mūsų šiuolaikinės kasdienybės nebeatskiriami daiktai kaip kompiuteris ar mobilusis telefonas, spektaklyje tampantys nagrinėjamų temų simboliais ir naudojami kaip garsiniai objektai. Labai įdomūs kompozitorės muzikiniai „ėjimai“ elektroakustiniame vokaliniame cikle „Raidės“ mecosopranui, baritonui ir elektronikai (2012), kur taikomas psichologinis žodžių prasmės suvokimo momentas: skiemenys sukeičiami vietomis arba net maišomi skirtingų žodžių skiemenys. Tokiu pat principu montuojami ir filosofinę (o kartu ir ironišką) prasmę turintys „pokalbiai“ tarp gyvo žmogaus balso ir balso, skambančio iš elektronikos.

Autorės kūryboje esama ir Tolimųjų Rytų muzikos užuominų, ir gamtos idilės, ir dvasinių ieškojimų, ir filosofinės, sociologinės tematikos, skiestos, žinoma, gero humoro doze. Ir viskas tikra, profesionalu bei įtikinama. Tačiau ryškiausiai jaučiasi (gal tik išskyrus kūrinius teatrui, šokiui ir kinui, nes tai – jau visai atskira sritis, pasižyminti savais poreikiais ir niuansais) minėtasis lietuviškumas su visomis savo esybės pajautomis, ataidinčiomis sutartinių kanoniškumu, fragmentuotomis siauro diapazono melodijomis, laisvai tarp migruojančiomis harmonijomis, polifoniniais siauros intervalikos sluoksniais, meditatyviomis nuotaikomis ir asimetriškais ritmais. Visa tai vis tiek mažyčiais atšvaitais persišviečia jau lyg ir kitame kontekste. Ar kartais ne to norėjo ir mums visiems dar kadaise linkėjo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, o vėliau – dar ir Juozas Gruodis, kurių vagoje mes visi, norime to ar ne, kad ir kokie saviti, išskirtiniai ir originalūs, randamės?

Šiandieną 9-ajame dešimtmetyje gimusių Lietuvos kompozitorių karta pradeda skverbtis į europietiškas muzikos terpes už šalies ribų, kaip tai kažkada mėgino daryti minėtų žymiųjų Lietuvos kompozicijos modernizmo mokytojų karta, simboliškai „šaukusi“ kūrybinį lietuviškumą. Ir nors didžiųjų Europos šiuolaikinės muzikos festivalių afišose ar natų leidyklų kataloguose lietuviškos pavardės sušmėžuoja dar nedažnai, progresas vis dėlto vyksta ir, svarbiausia, yra „pajėgus“ vykti toliau. Tačiau šis progresas – tai procesas, vykstantis mažiausiai dviejuose išmatavimuose. Viena vertus, su šiandieninių medijų ir geros kultūros vadybos pagalba kompozitorių kuriama muzika gali pasiekti žymiai platesnes, kad ir už tūkstančių kilometrų esančias, klausytojų auditorijas. Galima sakyti, kad tokie procesai daugiausiai vyksta erdvėje arba terpėje, tačiau lygiai taip pat, o galbūt net svarbesnis yra ir laiko aspektas. Tad, kita vertus, nuolat neišvengiamai kyla klausimas, ar mes visi susitinkame tame pačiame laike, ypač turint galvoje Lietuvos istoriją ir muzikos kultūros situaciją, vertinamą pasaulio kontekste. „Europos kontekste mes atrodome tiesiog kaip Lietuvos kompozitoriai. O tai nėra nei blogai, nei gerai. Esame tokie, kokius mus išugdė šalis, mokykla, šeima. Savaime suprantama, kad šalys, nepriklaususios Sovietų Sąjungai, tobulėjo greičiau, tačiau per pastaruosius 25 metus Lietuva sugebėjo ne tik jas vytis, bet kai kuriais aspektais ir pranokti“[3], – tiki Rita Mačiliūnaitė.

Kiekvienas kompozitorius kalba savo kalba arba bent įsivaizduoja kalbąs savąja, nes mūsų mąstymą ir idėjas formuoja bei smarkiai veikia, pirmiausia, mokytojai ir autoritetai, o taip pat – aplinka su savo aktualijomis, kuriomis ir kuriose gyvename. Bet kartu kiekvienas turi ir savo šaknis, kurios bent menkučiais daigeliais prasikala pro individualumą – tai ypač akivaizdu lyginant bendraamžių kūrybą. Tačiau gal turėti aiškią tapatybę nėra taip blogai? Tinkamas balansas tarp dviejų tūkstantmečių muzikos istorijos, šios sekundės visuomeninių, technologinių, politinių, mokslinių, ideologinių aktualijų sūkurio, individualistinio mąstymo originalumo ir nacionalinės ar regioninės tradicijos turbūt ir yra svarbiausia šiuolaikinės aktualiosios muzikos kūrybos užduotis bei pagrindinis tikslas.

PERSONALIJOS Lietuvos muzikos link Nr. 18


[1] Iš asmeninio teksto autorės susirašinėjimo su kompozitore.
[2] Ten pat.
[3] Ten pat.

0