Austė NAKIENĖ | Apie Indrę, gamtą ir gyvąją folkloro tradiciją


Šiltas, sodrus moters balsas yra skiriamasis lietuvių folkloro ženklas. Žemabalsės vyresniosios kartos dainininkės Veronika Povilionienė ar Daiva Vyčinienė scenoje esti ne tik liaudies dainų atlikėjos, bet ir simbolinės figūros, ypatingų galių turinčios tradicijos saugotojos. Klausytojus pakeri jų balsuose girdima ne vien jų pačių, bet ir ankstesnių kartų moterų patirtis: ir nepamirštos nuoskaudos, ir džiaugsmo prošvaistės. Vyresnėms tradicinio dainavimo puoselėtojoms būdingą ramų nusiteikimą, orią sceninę laikyseną perima jaunesnės dainininkės. Lėtą dainos tėkmę, sodrų balso skambesį, švelnias melancholiškas gaidas girdime ir klausydamiesi Indrės Jurgelevičiūtės. 

Indrė dainuoja liaudies dainas gana neįprastai. Jei ankstesnės dainininkės stengdavosi dainuoti autentiška maniera, išlaikydamos regiono, iš kurio dainos kilusios, tarmę ir stropiai išvingiuodamos melodijų puošmenas, tai jai šie dalykai atrodo mažiau svarbūs. Kartais Indrė padainuoja tik dainos fragmentą arba suderina kelias liaudies dainas, tartum tai būtų ne šimtamečiai kūriniai, bet mintys, atėjusios jai į galvą vakar ar šiandien. Dainuodama lietuviškas dainas ji ne tiek susisieja su moterimis iš praeities, kiek yra savimi, nes gimtoji kultūra pažadina, atveria jos vaizduotę. Čia galima pacituoti tautosakininkę Daivą Vaitkevičienę, kuri rašo: „Kalbėdami gimtąja kalba noromis nenoromis tampame poetais, nes garsinė ir reikšminė žaismė, išreiškianti ryšius tarp skirtingų pasaulio dalių, ir yra poezija. Arba, lietuviškai kalbant, – daina (nes kalba yra ne tik „kodas“, bet ir žaidimas balsu ir garsais)[1].

Pirmąsias liaudies dainas Indrė išgirdo iš močiutės, o vėliau kartu su bendraamžėmis dainavo mokyklos folkloro ansamblyje. Ji – labai žingeidi, nuolat tobulėjanti atlikėja, muzikos mokykloje išmokusi skambinti koncertinėmis kanklėmis, vėliau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavusi džiazo vokalą, o Roterdamo „Codarts“ konservatorijoje – pasaulio tautų muziką. Lietuviškas dainavimo būdas nėra vienintelis, kurį ji išmano – tuo Indrė skiriasi nuo savo pirmtakių. Muzikuodama įvairiatautėje grupėje „Merope“ ji subtiliai supynė lietuviškas melodijas su originaliomis kompozicijomis ir elektroniniais garsais, o dainuodama ir kankliuodama grupėje „MaLituanie“ mėgino suderinti malietišką ir lietuvišką etninę muziką. Pastaruoju metu Indrė  toliau tobulina savo dainavimo techniką – studijuoja klasikinį Indijos dainavimą, o gyvena tarp Lietuvos ir Belgijos.

Nauji įspūdžiai, bendravimas ir kūrybiškumo pasireiškimas Indrei yra didelė laimė. Apie studijų metais Roterdame susibūrusią tarptautinę jaunų atlikėjų grupę „Merope“ ji pasakoja: „Maždaug kas du mėnesiai susitinkame improvizuotose kūrybinėse stovyklose kurioje nors šalyje. Tuomet gyvename kartu apie savaitę. Kuriame, repetuojame, koncertuojame, ką nors įrašome; tada išsiskirstome, nes kiekvienas gimtojoje šalyje turime kitos muzikinės veiklos. Smagu taip susitikti, kadangi visi išsibarstę dirbame su įvairiais projektais, prisirenkame naujų idėjų, pasisemiame įkvėpimo, tad, vėl susibūrus, kūrybinis procesas vyksta tarsi iš naujo. Įrašinėdami pirmąjį albumą gyvenome kalnuose, vienoje palapinėje, atsiskyrę nuo viso pasaulio ir kasdienybės ritmo. Vėliau nemažai kartu keliavome koncertuoti į įvairias šalis, tad dabar jaučiamės tarsi viena šeima su daugybe bendrų muzikinių, o taip pat ir žmogiškų patirčių, pamokų ir nuotykių“[2].

Šią grupę sudaro prancūzas Jeanas Christophe’as Bonnafousas, belgas Bertas Coolsas, ispanas Miguelis Hiroshi, pusiau vokietis, pusiau brazilas Marcello Windolphas ir lietuvė Indrė Jurgelevičiūtė. Į klausimą, kas gi sieja „Merope“ narius, Indrė atsako: „Manau, pirmiausia tai – panaši dvasia ir energija. Mums visiems muzikoje patinka šiluma ir ramybė, visi akcentuojame meilę gamtai ir žmogui. Mums imponuoja tokios vertybės kaip paprastumas, tikrumas ir gėris, tad ir savo muzika norėtume skleisti intenciją kurti geresnį pasaulį. Be to, mus visus kūrybai įkvepia gamta – savo būsimąjį antrąjį albumą planuojame dedikuoti vandeniui, norėdami atkreipti žmonių dėmesį į gamtą. Kita vertus, visi esame labai skirtingi, todėl papildome vienas kitą. Kaip ir mūsų muzika, sudaryta iš skirtingų patirčių ir folkloro elementų: joje esama ir lietuviškų melodijų, ir indiško meditatyvumo, ir flamenko ritmų, ir džiazo improvizacijų, ir elektronikos elementų“[3].

Pirmasis grupės „Merope“ albumas „9 days“ buvo įrašytas 2012 m. vykusios kūrybinės stovyklos metu, kai atlikėjai devynias dienas kartu gyveno ir muzikavo Siera Nevados kalnuose. Jame įamžintos ne tik atlikėjų improvizacijos, bet ir tuo metu pasigirdę įvairūs artimiausio kaimelio ir gamtos garsai. Čia skamba ir kelios Indrės dainuojamos lietuvių liaudies dainos: „Rūta žalioj“, „Sodai sodai, leliumoj“, „Oi, kas girioj pamigo“; tose kompozicijose Indrė atsiskleidžia tarsi grupės siela, nes jos jaučiama ramybė ir darna, jos išgyvenamos emocijos apima visus grupės narius. Klausantis šio albumo džiugina muzikantų patirta tarpusavio bendrystė ir vienovė su gamta: muzika teka taip ramiai, kaip skleidžiasi lapai ir gėlių žiedai, kaip vyksta nuolat nerimaujančių žmonių nepaskubintas gyvenimas.

2015 m. įrašytą albumą „Amaranthine“ galime laikyti pirmojo nuotaikų, būsenų ir spalvų tąsa. Grupė atpažįstama iš jai įprastų ramių tempų ir lygaus ritmo, tarsi vandens raibuliavimo ar senovinių raštų mirgėjimo. Galima tarti, kad tada, kai visi penki atlikėjai susitinka, laisvas improvizavimas, vienas kito klausymasis ir subtilus įsiterpimas į bendrą muzikos tėkmę yra jų buvimo būdas.

Šiuolaikiniam liaudiškam dainavimui vis mažiau būdingas atkartojimas ir vis labiau būdingas kūrybiškumas. Tradicinį švedų dainavimą tyrinėjanti Ingrida Åkesson rašo, kad šiandien dainavimas nebėra vien tik iš lūpų į lūpas perduodamas dalykas, bet ir žmogaus pasirinkimas. „Šiuolaikiniam liaudiškam dainavimui būdinga stilistinių bruožų įvairovė, kai kurias vokalinės technikos ypatybes jis perima iš džiazo, šiuolaikinės akademinės muzikos, world music. Šiuolaikiniai folkloro atlikėjai paprastai turi muzikinį išsilavinimą, domisi dar ir džiazu, roku, senąja muzika, bardų kūryba. Daugelis su šiais muzikos stiliais susipažino dar vaikystėje. Ne vienas atlikėjas dainuoja dainas ir tradicine, ir šiuolaikine maniera, t. y. atkartodamas ankstesnių dainininkų dainavimo būdus ir kurdamas savus“[4]. Tą patį galima pasakyti ir apie jaunosios kartos lietuvių dainininkę.

Indrės Jurgelevičiūtės pavardė jau puikuojasi ir dviejuose albumuose, kuriuose ji muzikuoja kartu su Afrikos muzikantais. Viename interviu ji pasakoja, kad su Baba Sissoko, kilusiu iš Malio, susipažino beveik atsitiktinai: „Projekto idėja gimė „Gera muzika gyvai“ koncertų organizatoriui Žilvinui Švarpliui. Baba Sissoko solo koncerto Vilniuje metu vienai dainai ekspromtu prie jo prisijungė multiinstrumentininkas Saulius Petreikis, ir po pavykusio dueto Žilvinui šovė mintis įrašyti šių dviejų atlikėjų bendrą albumą. Besidarbuojant įrašų studijoje, natūraliai ir taip pat spontaniškai prisijungė kiti atlikėjai – Laurita Peleniūtė, Viktoras Diawara ir aš. Įdomu, kad vieni kitų iki šio projekto nepažinojome, tad galima sakyti, kad visus grupės narius tiesiog subūrė muzika“[5]. 2013-aisiais įrašytas albumas buvo pavadintas „MaLituanie“ ir netrukus pasklido po pasaulį.

Kankliuodama ir dainuodama kartu su atlikėju iš Malio, Indrė pajautė Afrikos muzikos savitumą, tad vėliau, bendradarbiaudama su iš Senegalo kilusiu Solo Cissokho, ji atrado dar daugiau lietuviškam ir senegalietiškam folklorui bendrų dalykų, sugebėjo pasiekti dar didesnę kartu kuriamos ir atliekamos muzikos vienovę. Ne veltui 2015 m. pasirodęs albumas „Solo & Indrė“ sulaukė didelio pripažinimo – pelnė pirmąją vietą tarptautiniame konkurse „World Music Network Battle of the Bands“. Klausantis albumo žavi darnus lietuviškų kanklių ir senegalietiškos koros skambesys bei poliritmiškas styginiais atliekamo akompanimento ir abiejų atlikėjų dainuojamų melodijų derinimas. Akivaizdu, kad iš koros virtuozo Indrė labai daug pasimokė, apie tai ir pati kalba: „Manau, gyvenimas yra skirtas mokytis, ir kiekviename stiliuje galima atrasti ir išmokti naujų dalykų. Pavyzdžiui, pagrojus kartu su senegaliečiu Solo Cissokho, nejučia jo ritmų įpinu ir kanklių pasažuose. Įvairių stilių ir tradicijų studijos, susitikimai su įvairių žanrų bei kultūrų muzikantais tik praturtina ir kaip tik verčia ieškoti savojo garso bei savų išraiškos būdų. Belgijoje šiuo metu groju alternatyvios minimalistinės muzikos projekte „Book of Air“, kuris tyrinėja garso ir laiko suvokimą, garso dizainą, ir šiuos principus vėliau bandau pritaikyti ir savo kūryboje“[6].

 Indrė yra dainavusi ir chore, su kuriuo taip pat yra pasirodžiusi kaip solistė. 2014 m. kartu su Vilniaus miesto choru „Jauna muzika“ ji atliko didelio pasisekimo sulaukusią programą „Keliautojo užrašai“.

Ankstesniais šimtmečiais įvairūs tradicinės muzikos stiliai nukeliaudavo į kitas šalis tiktai kartu su migruojančiais atlikėjais, o XXI a. muzikos sklaida tapo gerokai paprastesnė. Kompaktinėje ploštelėje įrašyta muzika tarsi augalo sėklytė gali nukeliauti į kitą pasaulio kraštą ir sėkmingai sudygti naujoje dirvoje. Naudodamiesi internetu taip pat galime susirasti pačios įvairiausios kilmės muzikos. Panašu, kad ir Indrei lietuvių liaudies dainos atrodo tarsi sėklytės, kurias galima pasėti gana netikėtoje aplinkoje, tiktai reikia jomis rūpintis: sudaiginti, išauginti ir išpuoselėti. 

PERSONALIJOS | Lietuvos muzikos link Nr. 18


[1] Daiva Vaitkevičienė. Gimtosios kalbos vaizduotė. Prigimtinės kultūros instituto tinklaraštis Prigimtinė.lt, 2015-07-04. Interneto prieiga: http://prigimtine.lt/lt/djangocms_blog/2015/07/04/gimtosios-kalbos-vaizduot/.
[2] Justina Paltanavičiūtė. „Merope“ vokalistė: Lietuvoje tikrai netrūksta erdvės saviraiškai. <st1:stockticker>LRT</st1:stockticker>.lt, 2013-12-07. http://www.lrt.lt/naujienos/kultura/26/31127.
[3] Ibid.
[4] Ingrid Åkesson. With the Voice as an Instrument: Perspectives on Contemporary Swedish Vocal Folk Music. Interneto prieiga: http://musikverket.se/svensktvisarkiv/artikel/med-rosten-som-instrument/?lang=en.
[5] Linas Jocius. Talentinga atlikėja nebijo naujų muzikinių erdvių. Sekundė.lt, Aukštaitijos Senvagė, 2013-11-08. Interneto prieiga: http://www.sekunde.lt/kultura/talentinga-atlikeja-nebijo-nauju-muzikiniu-erdviu/.
[6] Giedrė Nalivaikaitė. Kai keliautojo užrašai virsta muzika. Pokalbis su V. Augustinu ir I. Jurgelevičiūte. Bernardinai.lt, 2014-11-26. Interneto prieiga: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-11-26-kai-keliautojo-uzrasai-virsta-muzika-pokalbis-su-v-augustinu-ir-i-jurgeleviciute/124624

0