PROJEKTAS. Belaukiant šiuolaikinės lietuvių operos vaikams



nuotrauka: Martynas Aleksa

Per du nepriklausomybės dešimtmečius pagrindinėje Lietuvos operos scenoje nebuvo pastatyta nė viena nauja lietuvių kompozitoriaus opera vaikams. Artėjant Jono Tamulionio operos vaikams „Bruknelė“ premjerai Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) Vilniuje 2010 m. kovą, pravartu atsigręžti į praeitį ir glaustai apžvelgti, kokiais pavidalais Lietuvos muzikinis teatras vaikams gyvavo iki šiol ir kokia vieta jame teko nacionalinei kūrybai.

Nuo 1989-ųjų kovo, kai LNOBT scenoje pasirodė Vygando Telksnio opera „Mažylis“, Lietuvoje užaugo kelios žiūrovų kartos, kurių ankstyvos pažintys su profesionaliu teatru labiau siejosi su vaikystėje matytais lėlių ar dramos teatrų spektakliais nei su opera. Operos teatras taip pat buvo vaikų lankomas, tačiau didesnę jo vaikiško repertuaro dalį tradiciškai sudarė baletai, tokie kaip Igorio Morozovo „Daktaras Aiskauda“, Bogdano Pawlowskio „Snieguolė ir septyni nykštukai“ ar Kareno Chačaturiano „Čipolinas“. Jų nekomplikuoti chrestomatiniai siužetai bei universali šokio kalba užtikrino mažiausių žiūrovų susidomėjimą (beje, šie baletai rodomi iki šiol ir yra gausiai lankomi), tačiau su nacionaline kūryba šie spektakliai nė kiek nesusiję.

1979 m. pastatyta Jurgio Juozapaičio opera vaikams „Marių paukštė“ (Sigito Gedos libretas) buvo bene pirmas bandymas muzikinio teatro scenoje parodyti į operos rūbą įvilktas lietuvių liaudies pasakas. Tuo tarpu po dešimtmečio rampos šviesą išvydusį minėtąjį Vygando Telksnio „Mažylį“ (Gedimino Astrausko libretas) grindė Astridos Lindgren apysakų „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“ motyvai. Operos autorius neslėpė manąs, jog siužetas – jau „pusė sėkmės garantijos“: anuomet Karlsoną pažinojo kiekvienas pyplys, nes dar labiau už Lindgren knygą mėgo rusų animatoriaus Boriso Stepancevo sukurtus animacinius filmukus apie žavingiausią pasaulyje storulį su propeleriu nugaroje. Šiandien galbūt labiau politikos istorikus galėtų sudominti šios operos programėlės viršelis: jame Karlsonas vienoje rankoje laiko Švedijos vėliavėlę, o kitoje – lietuvišką trispalvę... (1989-aisiais net Sąjūdžio mitinguose ne kiekvienas išdrįsdavo ją iškelti).

Vis dėlto šias dvi lietuvių kompozitorių operas ilgu gyvavimu toli pranoko pati pirmoji lietuviška opera vaikams – legendinis Jurgio Gaižausko (1922–2009) „Buratinas“ (Anzelmo Matučio libretas). Ši 1969 m. pagal anuomet visoje Sovietų Sąjungoje populiarią Aleksejaus Tolstojaus pasaką „Auksinis raktelis, arba Buratino nuotykiai“ (Carlo Collodi romano vaikams „Pinokis, arba medinės lėlės nuotrykiai“ motyvais) sukurta opera buvo naujai pastatyta 1985 m. ir LNOBT repertuare rodyta iki pat 2009–ųjų – taigi ištisus keturiasdešimt metų. Kalbėdamas apie savo kūrinio neįtikėtiną populiarumą, kompozitorius Jurgis Gaižauskas įvardijo ir svarbiausias prielaidas geram scenos kūriniui vaikams sukurti: „Ši opera tokia populiari todėl, kad joje yra ryškių melodijų. Be to, puikus, skambus Anzelmo Matučio libretas, o ir pats siužetas geras. Juk mažiesiems svarbu, kad būtų veiksmas, būtų įdomu“. Ryškios melodijos, skambus libretas ir siužeto intriga – universalūs visų laikų operos kūrėjų siekiami tikslai.

Pernai garbingai sceninį gyvenimą užbaigusi opera buvo įrašyta ir išleista kompaktine plokštele. O tų pačių metų rudenį, autoriui jau mirus, „Buratiną“ atgaivino Klaipėdos muzikinis teatras, operos partitūrą įteikęs jauniems statytojams ir pradedantiems teatro artistams.

Kad ir kaip džiugintų ilgametė „Buratino“ sėkmė, vis dėlto smelkiasi nuojauta, jog ši opera ilgus metus kamšė LNOBT vaikiško repertuaro spragas, kurios radosi teatrui išgyvenant didžiules idėjines, struktūrines ir ekonomines permainas. Nepriklausomybės laikotarpio muzikinių teatrų patirtis aiškiai parodė, jog vien kūrėjų ir statytojų pastangų vaikiškai operai sukurti ir pastatyti (juo labiau – ilgesnį laiką išlaikyti repertuare) nepakanka, jog būtina ne tik aiški repertuaro vizija, įvairios jaunųjų žiūrovų ugdymo programos, bet ir kitų valstybinių ir nevalstybinių organizacijų parama. Taip pat suvokta, kad ne mažiau svarbu ir už teatro ribų formuoti aplinką, kreipiančią visuomenės dėmesį į vaikų kultūros reikmes. Renginių gausa, jų meninė įvairovė – festivaliai, konkursai, proginiai ir tęstiniai projektai – sudarė sąlygas palyginti bendrą ir lokalią vaikiško repertuaro būklę, įžvelgti ir pajusti originalių kūrinių stygių, išbandyti nedidelius, kamerinių sudėčių pastatymus mažomis sąnaudomis, suteikiant įvairesnių galimybių kūrėjams.

1995 ir 1997 m. LNOBT surengti festivaliai-konkursai „Teatrai – vaikams“ atkreipė daugelio kultūros, politikos ir verslo veikėjų dėmesį į menką šalies teatrų vaikiškų spektaklių meninį lygį, neretai atsitiktinį repertuarą. Tuo pat metu lietuviškos operos vaikams atgimimą ženkliai spartino Muzikinio švietimo centras-mokykla „Gama“, tarp savo mokytojų sutelkusi nemažai kūrybingų muzikos profesionalų. Nuo 1993 m. čia pastatyti ir platesnei publikai parodyti spektakliai, kuriuose dalyvavo patys vaikai: Rasos Zurbaitės-Dikčienės operėlės „Naktis“ ir „Vaivorykštė“, vėliau – du skirtingi Algirdo Martinaičio operos vaikams „Avinėlio teismas“ pastatymai. Ši opera bei Reginos Poškutės-Grün „Šokanti karvė“ buvo parodytos Kristupo vasaros muzikos festivalyje. R. Zurbaitės-Dikčienės „Muzikantą, Velnią ir Perkūną“ atliko meninės studijos „Diemedis“ vaikai šiuolaikinės muzikos festivalyje „Gaida“ 1996 m.; tos pačios studijos mažųjų atlikėjų parodytas jos muzikinis spektaklis „Kai tėvelis knarkia“ tapo ryškiu šio festivalio akcentu 2000 metais. 1998 m. LNOBT buvo parodytas bendras Jungtinių Tautų vystymo programos ir Muzikos švietimo centro mokyklos „Gama“ projektas – Laimio Vilkončiaus opera vaikams „Paukštė“. 2004 m. Nacionalinėje filharmonijoje naujos premjeros ir kompaktinės plokštelės sulaukė ir Broniaus Kutavičiaus „Kaulo senis ant geležinio kalno“ (sukurta 1976 m.). Nedidelio formato, dažniausiai lietuviškų pasakų motyvais sukurtoms ir šiuolaikine muzikos kalba grįstoms operėlėms pasklidus po šalies koncertų sales, dar labiau išryškėjo stambaus repertuarinio nacionalinio veikalo ilgesys, kartu aiškiau suvokiant atsakomybę už jo meninę raišką bei geriau suprantant jaunojo žiūrovo lūkesčius.

Tarp šiandien Lietuvos muzikiniuose teatruose rodomų spektaklių – tik trys lietuvių kompozitorių operos vaikams: Zitos Bružaitės „Grybų karas ir taika“ ir Tomo Kutavičiaus „Nykštukas Nosis“ (2005 m.) Kauno valstybiniame muzikiniame teatre bei Antano Kučinsko „Bulvinė pasaka“ (2007 m.) Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. LNOBT per šį dešimtmetį buvo pastatyti tik du užsienio autorių spektaliai vaikams: edukacinio pobūdžio Benjamino Britteno „Žaiskime operą“ (2000 m.) ir Rachel Portman „Mažasis princas“ (2007 m.). Abiejuose išvien su teatro solistais aktyviai dalyvauja muzikos ir meno mokyklų moksleiviai. Greta seniau statytų baletų, teatre rodomas Laimio Vilkončiaus „Piteris Penas“ (2005 m.), šokamas Vilniaus baleto mokyklos auklėtinių.

Atsižvelgdamas į vis dar juntamą vaikiškų operų stygių ir remdamasis anksčiau sėkmingai vykdytų jungtinių projektų patirtimi, 2008 m. LNOBT drauge su Lietuvos kompozitorių sąjunga ir Kultūros ministerija ėmėsi organizuoti konkursą nacionalinei vaikų operai sukurti. Pasak LNOBT generalinio direktoriaus pavaduotojos Laimos Vilimienės, „organizuoti konkursą paskatino nuolatinis nacionalinio repertuaro stygius ir tai, jog seniausia ir populiariausia lietuviška opera vaikams „Buratinas“ baigė savo sceninį gyvenimą. Iš 13 konkurse dalyvavusių kūrėjų komisija atrinko 4 žymių ir patyrusių kompozitorių – Zitos Bružaitės, Ramintos Šerkšnytės, Vidmanto Bartulio ir Jono Tamulionio – eskizus. Komisija be didelių ginčų pasirinko pastarojo kompozitoriaus operą, parašytą Martyno Vainilaičio eiliuotos pasakos „Bruknelė“ tekstu. Libretas pasirodė priimtinas dėl to, kad tai literatūros kūrinys, įtrauktas į mokyklos programas. Šiuo metu vyksta parengiamoji edukacinė programa: surengtas vaikų piešinių konkursas, solistų grupė lankosi Lietuvos mokyklose, pristatydama naują lietuvišką operą – Jono Tamulionio „Bruknelę“.


scenografija: Birutė Ukrinaitė

Rašydamas sceninį kūrinį vaikams, konkursą laimėjęs kompozitorius prisipažįsta sprendęs dilemą: viena vertus, jo klausytojai yra vaikai; bet kita vertus, dauguma vaikų ateina ne vieni, o su tėveliais. Jonas Tamulionis: „Negaliu rašyti perdėm įmantriai ar „šiuolaikiškai“ (blogąja šio žodžio prasme); man taip pat nepriimtina pigiomis menkavertėmis priemonėmis siekti populiarumo, nes net ir maži vaikai nėra kvailiukai: atėję į teatrą jie supranta, kad operos žanras nėra paprasta dainelė“. Kalbėdamas apie būsimos operos muziką, pripažintas ir itin produktyvus kompozitorius (jo kūrinių sąraše daugiau kaip 260 opusų, tarp kurių ypatingą vietą užima kūriniai gitarai, akordeonui ir chorui), apgailestavo, kad dėl operos turinio negalėjo naudoti pamėgtų gitaros garsų, ispaniškų motyvų ar elektroninės muzikos efektų. „Šįkart teikiu pirmenybę klasikiniam simfoniniam orkestrui. Vokalinės partijos turėtų būti paprastesnės ir dainingesnės, bet orkestre daug epizodų pasižymi šiuolaikišku skambesiu – taip siekiu garsinės ir dinaminės pusiausvyros. Librete numatyta daug masinių scenų, nes dviejų veiksmų operoje matant vos keletą veikėjų, atsirastų monotonija, nuobodulys. Tad operoje bus nemažai chorų, kurie kartu su choreografija padėtų išlaikyti veiksmo įtampą. Rašydamas chorui, remiuosi sukaupta patirtim, ir ji man labai padeda, nes choras – fantastiškiausias žmonių sukurtas instrumentas“.

Daugiau kaip 40 apdovanojimų įvairiuose tarptautiniuose chorinės muzikos konkursuose pelniusiam Tamulioniui ir pastarieji metai buvo pažymėti sėkmės: „Du mano itin sudėtingus kūrinius lietuvių kalba (!) atliko unikalus choras iš Filipinų University of Santo Tomas Singers (dir. by Fidel G. Calalang, Jr.), pustrečio mėnesio gastroliuodamas 5 Europos šalyse 2008 m. O 2009 m. konkurse Kalifornijoje (California International Choir Festival and Competition) šis kolektyvas laimėjo dvi pirmąsias premijas ir žiūrovų prizą. Džiaugiuosi, kad chorinė muzika reikalinga ne tik Lietuvoje, o lietuviška muzika skamba pasaulyje“.

Tuo tarpu laukdamas savo pirmosios operos vaikams premjeros Vilniuje, kompozitorius pirmiausia kalba apie librete atsiskleidžiantį gimtosios kalbos grožį: „Nors konkurso sąlygos nereikalavo rašyti muziką būtent lietuviškam libretui, rinkdamasis literatūros kūrinį apsistojau prie Martyno Vainilaičio mitologinės pasakos. Mane sužavėjo šio autoriaus labai graži ir turtinga kalba, ją pastebėjo ir komisijos nariai. Pristatydamas savo kūrinį rašiau, jog šiandien net maži vaikai vartoja įvairius svetimžodžius, o čia – tokie gražūs lietuviški žodžiai, sakinukai – tiesiog atgaiva sielai“.

© Dalia Sverdiolienė

Lietuvos muzikos link Nr. 17

0