PORTRETAS. Ričardas Kabelis: Garsas yra vienintelė tikrovė


2008 m. numatomos net trys naujų Ričardo Kabelio kūrinių premjeros svarbiuose tarptautiniuose naujosios muzikos forumuose: Bergeno festivalyje, Huddersfieldo šiuolaikinės muzikos festivalyje ir ISCM Pasaulio muzikos dienose Vilniuje.

 

Čia gal nebe muzika. Jeigu išeitų padaryti taip, kaip norėtųsi, tai būtų kažkas, kas tiesiog skamba ir nekliudo... Tai iš tam tikros mano kūrinių serijos, kurią galima pavadinti – „skambančios/neskambančios muzikos iliuzija“.


nuotrauka: Dmitrij Matvejev

Ričardas Kabelis kaip visuomet mįslingas, kalbėdamas apie naują kūrinį „Long Now“ hardingfelei (norvegiškam smuikui) ir styginių kvartetui, kurio premjerą Bergeno festivalyje gegužės 24 d. atliks Engegård’o styginių kvartetas ir Nilsas Øklandas, prieš 14 metų pagriežęs jo „Alyvuoges Oliverei“ hardingfelei solo ir dabar užsakęs kūrinį šiemetiniam festivaliui. Pastarasis instrumentas gerai tinka kompozitoriaus mikrotoniniams sumanymams – jis turi 8 stygas, 4 grojamas ir 4 rezonansines, kurios gali būti derinamos įvairiais būdais („Alyvuogėse“ jos buvo nuderintos aštuntatoniais, siekiant „plataus unisono“ efekto).

„Negirdimos“, „išnykusios“ muzikos iliuzija Kabelio kūryboje šmėkščioja jau senokai, gal nuo „Invariacijų“ styginių kvartetui (1983), toliau tokiuose kūriniuose kaip „Ląstelė“ smuikui, altui ir fortepijonui (1992) ar „Ex oriente lux“ smuikui, altui, klavesinui ir klavikordui (1994), įgaudama kvapą gniaužiantį mastą simfoniniame (!) opuse „Mudra“. Tačiau jo muzikoje kaskart pasirodo ir visai priešingų tendencijų – hiperaktyvumo, ritminio prado akcentavimo, pavyzdžiui, kompozicijoje „CCC“ mažajam būgnui (1991) ar „Monopolyje“ trombonui ir simfoniniam orkestrui (2004). Ką galėtų pasakyti kompozitorius apie šias savo kūrybines priešingybes?

 

Ta pirmoji mano kūrinių grupė – atviras niekas, nesanti būtis, ir tai kažkas žiauraus. Publika turėtų palikti salę... (nors taip dar nėra atsitikę, netgi atliekant „Mudrą“, kur pauzės yra neapsakomų proporcijų). Antroji grupė gali būti kiek žiauroka fiziniu garso poveikiu, atlikėjišku adrenalinu. Kraštutinumai man nesvetimi, vienoje pusėje botagas, kitoje „virtualus botagas“ – o per vidurį pokštai. Tam tikra teritorija, kur visi geriausiai jaučiasi. Čia ir yra visa Kabelio esmė...

 

Netikėtas posūkis. Gal kompozitorius turi omenyje savo vokalinius kūrinius, kupinus tekstinės ekvilibristikos, tokius kaip „Vierzig Persische Pfirsiche“ mišriam chorui (2000), kur pavadinimo eilutė patiria tokias juokingas (ir kai kurių ausiai net nešvankias) transformacijas kaip „Pferzisch virsiche piersige“? O gal jis kalba apie kai kuriuos teatrinius momentus savo kūriniuose? Pavyzdžiui, „Opus servus“ paruoštam fortepijonui (1993) – kūriniui artėjant prie pabaigos, į sceną išvežamas didysis būgnas, kurį muša pianistas, iš užkulisių netikėtai pasigirstant kito paruošto fortepijono skambesiui. Čia gal dar galima būtų minėti „Opus magnus“ klavesinui (1993), sudarytą vien iš keturių klasterių, kartojamų nuolat kintančiu tempu; tačiau būtų dar įdomiau, jei šį opusą atliktų (kaip sumanęs pats autorius) klūpėdamas perkusininkas, ne klavesinininkas... Kaip kompozitorius pakomentuotų dažnus jo muzikos apibūdinimus kaip keistos, paranormalios ar tiesiog neapibūdinamos? Ar nematuoja jis „keistumo“ dozės savo muzikoje?

 

Bet man keista visa kita kūryba, aš nebegaliu suprasti XX amžiaus muzikos, kaip ji dar tebėra. Nors tegu būna, negi gaila. Bet ji jau tapusi nepaklausoma, įvykusi prasmės infliacija, ir taškas. (Nors ji vis dar palaikoma, vyksta festivaliai...) O dėl tų „keistesnių“ mano kūrinių – jie vis tiek turi aiškią ir suprantamą struktūrą. Aš nedarau reveransų, nematuoju tikėtinos klausytojų reakcijos. Neabejoju, kad ji bus gera, jei pačiam pavyks viską padaryti, kaip man reikia. Jeigu atrandu kokį nors dėsningumą, viskas ima klostytis sklandžiai, sudaro formą, struktūrą ir visa kita, ir tuomet yra šansas, kad būtent šios struktūros niekas kitas negalės įgyvendinti geriau. Tai tarsi gamtos dėsnį atrasti... Gal tai utopija – tikėtis atrasti skirtingą unikalų dėsnį kiekvienam naujam kūriniui. Bet man niekas negali pasiūlyti įdomesnės, patrauklesnės utopijos, arba aš jos tiesiog nerandu.

 

Siekdamas muzikinės medžiagos organizavimo grynumo ir tolydumo, be jokių žmogiškojo subjektyvumo priemaišų, Ričardas Kabelis yra išbandęs algoritminės, kompiuterinės kompozicijos galimybes – tačiau ilgainiui suprato, kad tai ne jo kelias.

 

Sąmoningai atmetu algoritminės kompozicijos technikas – man tai prieštarauja muzikos prigimčiai. Galbūt įmanoma tokiu būdu atrasti kokią idėją ar motyvą, užvedantį ant kelio, o toliau komponuoti ir užbaigti kūrinį turi žmogus, ne mašina. Mane naujo kūrinio idėja dažnai užklumpa kaip žaibo blyksnis: staiga pamatau kokią nors mažą ląstelę, kuri yra tiesiog tobula; tada reikia ieškoti kelio, kaip iš tos ląstelės išvesti visą kūrinį, užauginti visą formą. Štai visa naujojo kūrinio „Long Now“ medžiaga pagrįsta abiejų II laipsnio septakordų (visų jų apvertimų) išrišimais į visus dominantės septakordo apvertimus – iš viso 32 skirtingos kombinacijos. Tai ir buvo man tas žaibo blyksnis – S7-D7 junginys įvairiais pavidalais, sukuriantis visai kitokio, neapčiuopiamo tonalumo įspūdį. Toliau ten pasitelkiamos trukmių, laikų, struktūrų kiekių proporcijos (šiuo atveju 3-6-4) – man švenčiausias dalykas! Kai atrandu ką nors tokio, man palengvėja, ratas užsidaro, viskas sukrenta į savo vietas; tada tos proporcijos atsispindi ir akordų junginiuose – visokių tokių iliuzijų prisigalvoji...

 

Vis dėlto kompozitorius nevengia eksperimentuoti su šiuolaikinės garso technologijos „monstrais“ – tokiais kaip Karlsrūjės menų ir medijų technologijų centro (ZKM) Garso kubas. Tai sistema iš 50 garsiakalbių, sumontuotų specialiai tam pastatyto stiklinio pastato lubose; erdvinei garso sklaidai naudojama speciali programinė įranga, sukurta indų kilmės amerikiečių programuotojo Sekharo Ramakrishnano. Ne vienas kompozitorius jau pasinaudojo šios struktūros pranašumais, ten realizuodami savo daugiasluoksnes elektronines kompozicijas; dabar juos išbandyti ruošiasi Ričardas Kabelis – rugpjūčio 1 d. numatoma naujo kūrinio trombonui (Michael Svoboda) ir garso kubui premjera. Po to jis bus atliekamas ISCM Pasaulio muzikos dienose Vilniuje (lapkričio 3 d.), kas susiję su nemenku iššūkiu – atkurti šią milžinišką konstrukciją kitoje erdvėje (naujojoje LRT įrašų salėje).

 

Elektronika, multimedia... visa tai tik priemonės įgyvendinti kai ką greičiau ir efektyviau. Papildomų dimensijų, papildomos kokybės tai neprideda. (Nors vis dėlto, net ir blankūs, neįdomūs kūriniai Karlsrūjės Garso kube skamba kur kas įdomiau ir įtikinamiau negu atgaminami iš įprastos stereo fonogramos...) Mano naujasis kūrinys pagrįstas vieninteliu trombono multifoniniu as garsu –  jis yra maksimaliai intensyvus, jo svyravimai neperiodiški. Iš šio garso sudaryta visa elektroninė kūrinio dalis, jis transponuojamas iki 5-6 oktavų aukštyn ir žemyn. Kūrinys prasideda pačiais aukščiausiais garsais (lyg ir švilpesiu), toliau viskas tolygiai leidžiasi ir baigiasi pačiais žemiausiais garsais (kurie gali priminti širdies dūžius), apimant visą žmogaus klausos spektrą (praktiškai nuo vieno beveik negirdimo kraštutinumo iki kito). Tas garsas taip išretėja grimzdamas žemyn, jame ima rastis tiek visokių dalykų – niekad nepagalvotum, kad jų ten yra... Kūrinys turbūt bus pavadintas „(G)As-Kammer“, visi tie iš niekur atsirandantys garso artefaktai ir raibuliai – gal kažkas panašaus į paskutinius pojūčius laukiant mirties dujų kameroje...

 

Štai tau. Kai kurie iš Kabelio kompozitorių kartos nevengdavo pristatyti savo kūrybą ne ką mažiau „laukiniais“ įvaizdžiais (antai „maurojantis tvanas“, „siautėjanti orgija“ kurį laiką buvo Šarūno Nako pamėgtos metaforos) – tačiau pats Kabelis niekada anksčiau nesigriebdavo panašių palyginimų. Kita vertus, būtų itin sunku apibūdinti jo šitokią abstrakčią ir asketišką muziką kokiomis nors kompozicinės technikos kategorijomis (tokiomis kaip kanono technika kito jo bendraminčio Ryčio Mažulio kūryboje). Kokia yra Kabelio muzikos esmė?

 

Manau, kad muzika neturi savyje nieko kito, jokio kito turinio (tiksliau sakant – neturėtų turėti). Nors natūralu, kad, aplinkybėms sutapus, ji gali sukelti pačias įvairiausias asociacijas. Kas yra mano muzikos esmė? Jei reikėtų pasakyti jos niekada negirdėjusiam – tai yra principas. Kažkoks universalus principas, kurį gali išreikšti skaičių formulėmis arba įkūnyti garsais. To principo negali sugalvoti kada norėdamas, dukart per dieną – ateina momentas, kai jis atsiranda, ir tai yra tai. Kas dėl mano muzikos suvokimo – ji tiesiog turi skambėti ir jos nereikia pernelyg „klausytis“; ji pasiims iš klausytojo tai, ką reikia, ir atiduos, ką reikia. Kaip lietus – lyja ir tiek. Bet galima ir laistyti. Aš nelaistau. Tai savaiminis procesas, stengiuosi nieko „nepridėti nuo savęs“... nežinau ar taip išeina. Galvoju, kad muzika – tai tas tikras, akustinis, natūralus instrumentas, garsas; tai vienintelė tikrovė. Bet čia jau turbūt kalbu kaip koks nors 19 a. romantikas...

 

Ir kaipgi kompozitorius puoselės tą garsą dar viename naujame kūrinyje violončelei ir elektronikai, kurį šiemetiniam Hadersfyldo šiuolaikinės muzikos festivaliui užsakė nenuilstantis šiuolaikinės kūrybos „avantiūristas“, violončelininkas Antonas Lukoszevieze?

 

Elektroninė šios kompozicijos dalis sudaryta iš 66 iš anksto įrašytų violončelės garsų sluoksnių. Iš tikrųjų man tai labai būdinga – tas tembrinės medžiagos vienalytiškumas. Atmetus įvairius „nereikalingus“ dalykus (kaip antai muzikos „naratyvumą“), vėliau tenka atmesti ir visokius tembro margumynus, palikti gryną monotembrinę substanciją. Pavyzdžiui, pažvelkime iš arčiau į fleitos ir smuiko tembrus – išnagrinėjus jų spektrines charakteristikas, paaiškėja, kad tai visiškai skirtingi garsiniai pasauliai. Kaip jie gali iš viso derėti tarpusavyje?

 

Mes juo labiau neįsivaizduojame.

 

© Linas Paulauskis

Lietuvos muzikos link Nr. 16

0