ATLIKĖJAS. Ansamblis „Nepaklusnieji“: nepaklusnumas rutinai ir sustabarėjusioms tradicijoms


2005 m. Lietuvoje atsirado naujas renginys – Tarptautinis kamerinės muzikos ir ekologijos festivalis Nepaklusniųjų žemė. Jį surengė septyni muzikantai – Mia Cooper (smuikas, D. Britanija), Andrius Radziukynas (fleita), Rogeris Arve Vigulfas (klarnetas, Norvegija), Robertas Bliškevičius (altas), Mindaugas Bačkus (violončelė) ir Sonata bei Rokas Zubovai (fortepijonas). Neringoje susirinkę atlikėjai tuomet publikai pristatė aštuonias spalvingas programas, parengė įdomių premjerų ir patys taip užsikrėtė kamerinio muzikavimo tradicijas praplečiančiais kūrybiniais ieškojimais, kad netrukus tapo plačiai Lietuvoje, o ir už jos ribų koncertuojančiu ansambliu, pasivadinusiu „Nepaklusnieji“.

Tris metus gyvuojančio, kasmet po kelias originalias programas pristatančio festivalio branduolį ir šiandien sudaro „Nepaklusniųjų“ ansamblis, tik smuikininkę Mia Cooper jame pakeitė Ieva Sipaitytė. Pasak „Nepaklusniųjų“ lyderio Roko Zubovo, ansamblis, o vėliau ir festivalis gimė iš noro atlikti Arvydo Malcio kūrinį Nepaklusniųjų žemė. Iš to ir atsirado muzikantų septyniukė, išsiplėtojo festivalio idėjos, o jos susiję ne tik su kamerinio muzikavimo tradicijų plėtra, bet ir su Neringai ypač aktualiomis gamtos apsaugos idėjomis. Festivalyje ne tik skamba įvairios teminės muzikos programos, bet ir rengiamos ekologinės akcijos bei kūrybiniai plenerai (pvz. iš paplūdimyje surinktų šiukšlių komponuojamos skulptūrinės kompozicijos, arba – iš įvairių atliekų „lipdomi“ paukščiai, vyksta vaikų tapybos plenerai gamtos apsaugos tema). „Ekologinėmis akcijomis siekiame išprovokuoti laisvą kiekvieno apsisprendimą padaryti kažką, nuo ko mūsų žemė taptų švaresnė, taigi, lyg ir ugdome tam tikrą pilietiškumą. O muzika mums – pati gražiausia dvasios ekologija. Pateikdami ją šiek tiek nestandartiškai stengiamės, kad tą valomąją jėgą pajustų kuo daugiau žmonių“, – sako Zubovas. Iš Malcio kūrinio perimta „nepaklusnumo“ sąvoka ansamblis įvardija savo nepaklusnumą rutinai, sustabarėjusioms tradicijoms ir formoms, stereotipams. „Tokį nepaklusnumą perkeliam į muzikavimo, meninės raiškos erdvę“, – prisipažįsta „Nepaklusnieji“.

Vienas iš sustabarėti neleidžiančių ir ansamblio narius vienijančių bruožų – domėjimasis šiuolaikine muzika. Dar iki susiburdami į „Nepaklusniųjų“ ansamblį jo nariai dalyvaudavo įvairiuose šiuolaikinės muzikos projektuose, groja ją su įvairiais kitais kolektyvais ir dabar. Kitas svarbus ansamblio narius jungiantis aspektas – tikėjimas, kad koncertų metu svarbiausia yra ne muzikanto pavardė, bet grojama muzika. Taigi, programas stengiasi komponuoti kuo įvairiau, įdomiau, kad kiekvieną kartą klausytojas atrastų vis naujų dalykų, išgirstų vis kitus, gal dar ir niekad negirdėtus kūrinius. „Rinkdami kiekvieno festivalio repertuarą, galvojame apie kuo skirtingesnes ir išradingesnes programas, kurias vienytų tam tikros literatūrinės, filosofinės ar tiesiog pajautos idėjos. Iš čia atsirado ir žanrinis įvairumas, ir polinkis į įvairią stilistiką. Grojam ne tik akademinę kamerinę muziką, bet krypstam ir džiazo ar teatro link, įtraukiam videoprojekciją, imamės įdomių polistilistinių junginių. Pvz., taip pirmame festivalyje atsirado muzikos, pantomimos, videomeno ir kino vakaras „Kai muzika ir vaizdas susitinka“, su Alekso Mažono pantomima, Akvilės Anglickaitės ir Mildos Zabarauskaitės videoprojekcija, Charlie‘o Chaplino filmų fragmentais. Tada atradom ir mums patiems netikėtų, iš anksto nežinomų dalykų,“ – sako Zubovas.


Programas „Nepaklusnieji“ sugalvoja palaipsniui, o rengia jas labai greitai, mat tam visi susirenka tik prieš festivalį. „Esam nepriklausomas ansamblis, kiekvienas grojam ar dirbam dar ir kitur, tad neturim galimybių tiesiog sėdėti, kurti programas ir jas nuolat atlikti. Imdamiesi kokios nors programos norim, kad mums patiems ji kažką reikštų, būtų svarbi, o jei ir klausytojui ji tokia pasirodo – žymiai smagiau. Gal tai labiausiai ir motyvavo neapsiriboti vienu festivaliu ir imtis vis naujų kūrybinių sumanymų“,– atskleidžia ansamblio tvarumo paslaptį jo lyderis.



Vasarvidžio nakties sapnas

„Nepaklusniųjų žemei“ parengtą ansamblio repertuarą sudaro jau 22 programos, aprėpiančios įvairių žanrų ir stilių kūrinius – nuo lietuvių ir užsienio klasikų iki šiuolaikinių kompozitorių, nuo akademinės muzikos iki džiazo ir klasikinės muzikos paribyje gimusių Chicko Corea’os kompozicijų, nuo polistilistinių programų, jungiančių kai kuriuos teatro elementus (pvz. programa Laiškai tolimajai žvaigždei, jungianti Edvardo Griego muziką Henriko Ibseno dramai Peras Giuntas ir skaitomus latvių poetės Arijos Elksnės Solveigos laiškus Perui) iki kartu su režisiere Ramune Kudzmanaite parengtos graudingiausios muzikinės komedijos Vasarvidžio nakties sapnas (tekstas Williamo Shakespeare’o, muzika Felixo Mendelssohno; spektaklis vaidintas ne tik lietuvių, bet ir specialiai gastrolėms Kaliningrado srityje – rusų kalba).


Ypač aktyviai ansamblis propaguoja šiuolaikinę lietuvių kompozitorių muziką ir turi savo požiūrį į jos interpretavimo tradicijos būtinumą: „Muzikinė kultūra gal dėl to ir gyva, kad joje susikristalizuoja kažkokia tradicija. O tam, kad ji atsirastų, kūriniai negali skambėti po vieną kartą. Kai klausom Broniaus Kutavičiaus Dzūkiškų variacijų jau galim kalbėt kaip jas atliko Kauno, o kaip Klaipėdos kamerinis orkestras, kuo tos interpretacijos skyrėsi, narplioti detales. Ir imam analizuoti kūrinį, kaip tradiciją. O jei kūrinys tik vieną kartą atliktas, sakom tik „gražu“ ar „negražu“, kas nauja, o kas ne, ir viskas. Tad vienas „Nepaklusniųjų“ tikslų yra ne tik atlikti premjeras, bet į temines programas įpinti ir kadais jau atliktų lietuvių kompozitorių kūrinių. Taip šiemet programoje Elegantiškoji Europa atsirado Algirdo Klovos Saulės triptikai – gal ir ne patys reikšmingiausi Lietuvos muzikos istorijoje kūriniai, bet tikrai suteikę programai lietuvių muzikos kultūros atspalvį.“


„Nepaklusnieji“ imasi gaivinti ir gerokai ankstesnį lietuvių muzikos repertuarą, nevengia ir lietuvių bei užsienio kompozitorių kūrinių transkripcijų, pritaiko juos savo ansambliui vis iš to kilnaus tikslo, kad jų požiūriu įdomi muzika nedūlėtų stalčiuose, o pasiektų auditoriją ir naujai sudomintų klausytoją. „Kiekviename festivalyje atsiranda bent 3 ar 4 autoriai, kuriuos grojam pirmą kartą, darom transkripcijas ar perdirbimus. Pvz. šiųmečio festivalio atidarymo koncerte, skirtame Lietuvos valstybės dienai, grojom Vinco Kudirkos valsą taip, lyg tai būtų Johanno Strausso valsas – ne fortepijonui, o koncertiniam orkestriukui pritaikytą. Regis pasiteisino – valsas suskambo labai koncertiškai. Padarėm tai paskatinti minties, kad Lietuvos muzikos istorijoje yra nemažai kūrinių, kurie nelabai panaudojami, nes yra specifiniai. O Valstybės ar miesto šventei toks valsas, instrumentuotas oskestrui, staiga gali suskambėti labai gaiviai. Juk tokioms progoms dažnas rengėjas negali sau leisti kviestis simfoninio orkestro, lietuviška šiuolaikinė muzika irgi ne visad tinka, tad kodėl neprikėlus ir neleidus naujai suskambėti senesnei lietuvių muzikai?“


Taip, kaip autorių buvo sumanyta, ar lanksčiai pakoregavę ir pagal ansamblio sudėtį pritaikę sau, „Nepaklusnieji“ mielai atlieka Mikalojaus Kontantino Čiurlionio, Broniaus Kutavičiaus, Vidmanto Bartulio, Algirdo Klovos, Vytauto Laurušo, Osvaldo Balakausko, Algirdo Martinaičio, Lino Rimšos, Jurgio Juozapaičio, Onutės Narbutaitės, Loretos Narvilaitės, Zitos Bružaitės, Arvydo Malcio ir kitų lietuvių autorių kūrinius. Programas visada lydi su kūriniais supažindinantys komentarai (dažniausiai dar ir dviem kalbom – lietuvių bei anglų), nevengia „Nepaklusnieji“ ir po koncertų su publika pabendrauti, apie naujus kūrinius pašnekėti. Jais sudomina ne tik publiką, bet ir į festivalį kartu muzikuoti atvykstančius kolegas. Būtent toks edukacinis aspektas – dar viena „Nepaklusniųjų“ siekiamybių. Kai ką iš lietuvių muzikos jau su kitais bendraminčiais imasi atlikti ne tik „Nepaklusniųjų“ senbuviai Mia Cooper ir Rogeris Arve Vigulfas, bet ir „Nepaklusniųjų žemėje“ viešėję Tomas Collingwoodas (violončelė, Didžioji Britanija) bei Craigas W. Combsas (fortepijonas, JAV). Pasiduodami žavinčiam „Nepaklusniųjų“ muzikavimo entuziasmui su jais noriai imasi bendradarbiauti vis daugiau lietuvių atlikėjų: Gintarė Skerytė (sopranas), Ieva Prudnikovaitė (mecosopranas), Julius Černius (klarnetas), Vytautas Mikeliūnas (smuikas), Andrius Dirmauskas (valtorna), Regina Šaltenytė (aktorė), Mirga Gražinytė (dirigentė), Lietuvos muzikos ir teatro akademijos styginių kvartetas ir kt.


„Nepaklusniųjų“ lankstumas, nuoširdi muzikos pajauta, gebėjimas į rimtus dalykus pažvelgti šviesiai, be niūrių šešėlių ir skaudžias tiesas išsakyti su humoro doze, neišsigąsti naujovių ir drąsiai pasinerti į lig tol neišbandytas stilistines erdves tur būt paskatino ir naujai prie ansamblio prisijungiančių kolegų, ir „Nepaklusniųjų žemei“ kūrinius ėmusių rašyti kompozitorių pasitikėjimą. Specialiai pirmajam festivaliui kūrinius parašė Zita Bružaitė (Dance in re(d)) ir Gintaras Sodeika (Bufa marinus). Antrajame festivalyje, jau perpratus „Nepaklusniųjų“ polinkį į teatrą ir džiazą atsirado aiškių teatro elementų turintis Algirdo Martinaičio Eros | Thanatos bei džiazo muzikos dvasia persmelktas Osvaldo Balakausko Combo Zed. Trečiajam festivaliui, atliepdamas į Rogerio Arves Vigulfo norą savo repertuare turėti specifinius klarneto garso išgavimo būdus atskleisti padedantį lietuvių autoriaus kūrinį, naujo opuso ėmėsi festivalio „krikštatėvis“ Arvydas Malcys; festivalio atidaryme atliktas jo Scherzo klarnetui ir kameriniam orkestrui. „Nepaklusniesiems“ rašo ir pats Vigulfas, festivalyje jau skambėjo dvi jo premjeros.


Kai kurios „Nepaklusniųjų žemėje“ rodomų programų netrunka susilaukti ir kitų festivalių ar koncertinių organizacijų kvietimų, pvz. Klaipėdos koncertų salė ar Pažaislio muzikos festivalis jau iš anksto numato, kuo „Nepaklusnieji“ galėtų sudominti jų auditoriją. Programa „Premjeros“ (Algirdas Martinaitis, Osvaldas Balakauskas, Linas Rimša, Arvydas Malcys, Roger Arve Vigulf) 2007 m. pavasarį buvo atlikta ir Norvegijoje, Oslo filharmonijoje, ir Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Ypač populiarus buvo „Nepaklusniųjų“ parengtas Vasarvidžio nakties sapnas, parodytas ne tik įvairiuose Lietuvos miestuose, bet ir Kaliningrade, Filharmonijos salėje. Svetur „Nepaklusniųjų“ siekis turtinti kamerinio muzikavimo tradicijas drąsiais projektais buvo sutiktas ne mažiau palankiai nei Lietuvoje. Kaliningrado filharmonija jau kviečia ansamblį per artimiausią sezoną pristatyti dar keturias programas (jose skambėtų ir lietuvių muzika), galvojama ir apie lietuvių muzikos pristatymą JAV, dar vieną koncertinę kelionę į Norvegiją.


O kol kas „Nepaklusniųjų“ veikla nukreipta į du didelius muzikos ir teatro projektus – kartu su režisieriumi Valentinu Masalskiu įgyvendinamą naują spektaklį Pero Giunto tema (pagal Henriko Ibseno dramos Peras Giuntas 5 veiksmą, naudojant Edvardo Griego muziką), ir su kompozitore Nijole Sinkevičiūte kuriamą draminį-muzikinį kūrinį lietuviškų pasakų motyvais. Tarp šių dviejų projektų įsiterps ir specialiai Šiuolaikinės muzikos festivaliui „Gaida“ rengiama programa, skirta „Nepaklusniųjų žemėje“ jau išbandytam Charlie Chaplinui. Jo muzika dabar dažnai skamba „Nepaklusniųjų“ namuose, o netrukus prie jos prisijungs ir šiai programai Žibuoklės Martinaitytės rašomo kūrinio garsai.

© Skirmantė Valiulytė

Lietuvos muzikos link Nr. 15

0