RENGINIAI. Jaunimo kamerinės muzikos dienos „Druskomanija“: išsivadavimas


Nenuostabu, jog lietuvių profesionaliosios muzikos patriarcho Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1975-1911) pavardė lig šiol ženklina gyvybines lietuvių muzikinės kultūros šaknis. Didžioji dalis lietuvių muzikų paruošiama 1948 m. įkurtoje Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje, o pirmuosius viešus jaunų kompozitorių bei muzikologų pasirodymus glaudžia M.K.Čiurlionio gimtajame mieste Druskininkuose jau 23 metus vykstantis seniausias Lietuvoje šiuolaikinės muzikos festivalis Jaunimo kamerinės muzikos dienos „Druskomanija“, turintis unikalią istorinę bei šiandieninę vertę.

Festivalio pradžia laikomas vienui vienintelis koncertas, surengtas 1985-ųjų metų gegužės 11-ąją gimtajame M.K.Čiurlionio name skambant Vidmanto Bartulio, Kęstučio Bieliuko, Rimanto Janeliausko ir Ričardo Kabelio kūriniams. Tuo metu toks „marginalinis“ koncertas buvo nemažas iššūkis. Muzikologas Donatas Katkus prisimindamas rašė: „Vilniečiai, tuometinės konservatorijos studentai ir auklėtiniai, bėgo iš oficialios aplinkos į Druskininkus, į pašalį, jausdami nekonvencinio elgesio, priešpriešos tuometinei tvarkai saldybę. Vakarietiškumas, laisvė, savos bendruomenės pojūtis jau savaime buvo pozicija, leidžianti pajusti savo kūrybinių pastangų prasmę spjaunant į oficiozinį meno gyvenimą“.

Beje, ilgamečio Druskininkų festivalio gyvavimo fone užgimdavo, tačiau netrukus išnykdavo ir kiti panašūs jaunųjų muzikų judėjimai, atsiradę greta tebevegetavusios fasadinės kultūros: Panevėžio, Vilniaus kūrybinio jaunimo dienos, Kauno alternatyviosios muzikos festivaliai, Bažnytinės muzikos dienos Marijampolėje, Anykščių hepeningų seminarai AN...  Visus juos siejo ypatingos tarpusavio jungties, buvimo drauge, tarsi grįžimo prie apeigos, kitokio, kur kas intymesnio nei priprasta, bendravimo poreikis, tenkintas įvairiausiais būdais: tiek peržengiant „lektorinį-koncertinį muzikinių renginių šabloną“, tiek ir pačios muzikos ribas, suvokiant, jog kūrybingas žmogus įvairiais būdais ir priemonėmis gali išreikšti kuriančiąją dvasią. Taigi, klausytasi ne tik muzikos, bet ir poezijos, kai kas pranešinėta, diskutuota, šokta, vaidinta, rengtos akcijos ir hepeningai... Po 1988-aisiais metais  Jaunimo kamerinės muzikos dienų metu vykusio tapybos seanso (smuiko muzikos fone ant tikrų drobių tikrais dažais ir teptukais tapė muzikologai, kompozitoriai, atlikėjai), šio festivalio organizatorius kompozitorius Kęstutis Bieliukas aiškino, jog „mes negalime laisvai bendrauti per sonatos formą, kvartetą ir t.t., t.y. per savo profesijos atributus, nes ten jau viskas suformuluota. Gal vienas kitas kūrėjas ir geba bendrauti per savo kūrinį... Bet kai susitinka dvi švarios drobės, du nuliai, tai jau šansas gimti kažkam, ko mes per muziką nepastebime, neįvertiname. Tai išsivadavimas“.

Išsivadavus nuo šablonų, atsikračius dogmų bei konvencijų tarsi sugrįžtama į vaikystę, prisimenamos jos bendravimo formos ir imama... žaisti. Nors diplomuoti muzikai retkarčiais apkaltinami nederamu infantilumu, visi suvokia, jog toks, kiek šokiruojantis homo ludens - pati tikriausia alternatyva homo sovieticus.

Toks daugiaformis bei daugiažanris bendravimas galbūt ir tapęs esmingiausia ir vienintele Jaunimo kamerinės muzikos dienų festivalio forma, į kurią šis pasiduoda įspraudžiamas. Jis atgaivino paprotį muzikuoti ar skaityti poeziją draugų būryje ir bendrauti.

Po nepriklausomybės atgavimo Jaunimo kamerinės muzikos dienos tarsi išgyveno krizę: opozicinė dvasia tapo anachronizmu, vieno pagrindinių variklių - drąsos jau tarsi demonstruoti ir nebebuvo prieš ką, ėmė konkuruoti naujai užgimę kiti šiuolaikinės muzikos festivaliai (sostinėje - Gaida, Versija, Klaipėdoje – Kopos bei Marių klavyrai...) Netilo kalbos, jog Druskininkų festivaliai kaip vientisa visuma ỹra. Tačiau iš tiesų vyko kiek kitoks, visiškai natūralus procesas, tebesitęsiantis lig šiolei. Kaip tikras gyvas organizmas, festivalis adaptuojasi ir prisitaiko prie pasikeitusių aplinkybių, o šiandieninė jo misija toli gražu nėra menkesnė nei prieš dvidešimtmetį.

Lietuvos kompozitorių Sąjungos Jaunimo sekcijos rengiamas festivalis „Druskomanija“ tampa pirmąją scena kompoziciją bei muzikologiją bestudijuojantiesiems Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Muzikologai ne tik skaito pranešimus mokslinėse konferencijose, bet taip pat rengia festivalių bukletus, rašo kūrinių anotacijas, o vėliau ir koncertų recenzijas. Kompozitoriai turi progą pristatyti savo kūrybą platesnei auditorijai bei bendradarbiauti su geriausiais Lietuvos atlikėjais. Festivalyje yra dalyvavęs Lietuvos fleitų kvartetas, styginių kvartetas „Chordos“, choras „Jauna muzika“ bei kiti, o nuolatinis dalyvis – Šv. Kristoforo kamerinis orkestras atlieka diplominius bakalaurų opusus.

Be to, jau keli metai, „Druskomanijai“ virtus tarptautiniu renginiu, festivalis pasipildė jaunų Norvegijos, Italijos, Ispanijos bei Suomijos kompozitorių muzika bei pačių autorių dalyvavimu. Šalia akademinio formato akustinės bei elektroninės muzikos koncertų festivalyje dalyvauja įvairūs populiariosios, roko, džiazo ar klubinės kultūros atlikėjai. Renginių vietos gerokai peržengia uždarų erdvių sienas, garsais bei akcijomis vienam savaitgaliui užpildant visą Druskininkų kurortą: alėjų tylą sudrumsčia pramarširuojantys pučiamųjų orkestrai ar perkusijos ansambliai, šilumlaivis pūškuodamas plukdina muzikos klausytis į šalia esančią vieną gražiausių Pietų Lietuvos vietovių – senąjį Liškiavos piliakalnį, o festivalio dalyvių jėgos lyginamos ne tik koncertų salėse, bet ir tradicinėse futbolo varžybose „Kompozitoriai – visos kitos žvaigždės“.

© Justė Janulytė

Lietuvos muzikos link Nr. 14

0