PROJEKTAI. Eklektiška ir etnotroniška pramoga


Sutartinės Party. Nuotrauka: Michailas Raškovskis

Banalu, bet tiesa: gyvename postmodernios eklektikos laikais, kai, regis, nieko nebestebina „netikėtos“ jungtys tarp iš pažiūros sunkiai suderinamų elementų, kai stiliaus originalumą ne tiek lemia revoliucingos, autentiškos naujovės ar vadinamoji išgryninta estetika, bet veikiau tai, kaip originaliai, smagiai suplakamas seniai gerai žinomų ir greitai besirandančių naujų, madingų, komerciškai patrauklių dalykėlių kokteilis. Užtenka apsižvalgyti aplinkui ir įsiklausyti. Barokinių bažnyčių bokštai ir trūnyjanti medinė architekūra, atsispindinti nerūdyjančio plieno ir betono konstrukcijų stikluose; visomis vaivorykštės spalvomis tvaskančios prekinių ženklų mandalos ant konsumerizmo šventyklomis virtusių prekybos centrų sienų; įvairių pasaulio tautų archajiškos muzikinės kultūros, tvinksinčios globalių subkultūrų ritmais… „Ancient Future“ – skelbia vienos iš seniausiai pasaulio muzikinių kultūrų maišymu užsiimančios ir eklektišką New Age ideologiją skleidžiančios organizacijos pavadinimas.

Ne išimtis ir lietuvių etninės muzikos paveldas, pastarąjį dešimtmetį patiriantis įvairias postfolklorines transformacijas, world fusion tendencijų, o kartu ir neo-pagoniškų idėjų įtaką. XX a. dešimto dešimtmečio pradžioje vis dar aktualų autentiško (nors neretai jį jau tekdavo rekonstruoti) folkloro atlikimo siekį pamažu ėmė keisti noras jį išsaugoti dabartyje – pateikti kaip šiuolaikišką, gyvybingą, plačiajai visuomenei patrauklų reiškinį. Viena po kitos ėmė burtis grupės, savo kūryboje derinančios autentiškų liaudies dainų ir instrumentinės muzikos atlikimą su roko, funk, bliuzo, džiazo, džiazroko, popmuzikos, populiariosios ir eksperimentinės elektronikos elementais bei įvairių pasaulio tautų muzika. Tarp ryškiausių šios scenos pirmeivių Lietuvoje galima išskirti liaudies dainų atlikėją Veroniką Povilionienę, foklroko grupes Atalyja ir Žalvarinis bei eksperimentinės elektronikos kūrėją Donį (Donatą Bielkauską).

Tačiau didžiausia crossover eklektikos ir įvairiausių šou elementų koncentracija buvo pasiekta tokiuose projektuose kaip Sutartinės Party bei „ZAP. Keturi elementai“, kurie užgimė kiek kitokioje terpėje – buvo sukurti profesionalių kompozitorių pagal festivalių prodiuserių užsakymus. Jų spiritus movens tapo kompozitorius Linas Rimša, užsiimantis itin įvairiapusiška veikla kaip muzikos prodiuseris, pedagogas, kino ir teatro muzikos autorius, acid jazz grupių lyderis. Ne mažiau įvairiapusė ir jo kūryba, iš kurios turbūt geriausiai žinomi jo originalūs „krosoveriniai“ projektai, jungiantys tokią skirtingą medžiagą kaip etninė muzika, populiarus operos repertuaras arba klasikinių ir šiuolaikinių kompozitorių kūryba su džiazu, hiphopu bei elektronine šokių muzika.

„Mane visada žavi ir netgi sukelia tam tikrą ekstazę, kai pasiseka atrasti bendrumus, išgirsti daugelio skirtingų elementų derėjimą“, savo polinkius aiškina kompozitorius. „Visas pastangas, kurių reikalauja to vienintelio „raktelio“ paieškos, kompensuoja netikėta darna, paradoksalus pojūtis, kad aš tų bendrumų nesukūriau – jie savaime yra. Jungdamas lietuvišką folklorą su kitais elementais, aš patiriu įvairias emocijas – dažniausiai jos tiesiog bendražmogiškos, nes jas sukelia visiems mums aktualūs dalykai. Jie, mano supratimu, įžvelgtini ir kitose pasaulio muzikose ar žmonėse su jais bendraujant“.



2003 m. „MaerzMusik“ festivalyje Berlyne įvyko Lino Rimšos ir Lino Paulauskio modernizuoto folkloro projekto „Sutartinės Party“ premjera. Dažnai savo festivalyje sąryšius tarp modernaus ir tradicinio meno gvildenantys užsakovai šiam projektui pasirinko unikaliausią lietuvių folkloro klodą – senąsias polifonines giesmes sutartines. Politonaliu kontrapunktu, neįprastu paralelinių sekundų skambesiu, sinkopuotais ritmais, apeiginiais šokio judesiais ir begalinio kartojimo sukeliama transo atmosfera pasižyminčios sutartinės kompozitoriams pasirodė artimos įvairioms šiandieninės elektroninės šokių muzikos atmainoms. Pasak Lino Paulauskio, „tokia ir buvo „Sutartinės Party“ idėja: autentiškos sutartinės kombinuojamos su house, trance, bigbeat, acid jazz, triphop, dub ir kt. stiliais, tarsi tikrinant jų suderinamumą su senąja tradicija (beje, ir pats žodis „sutartinės“ juk kilo iš „sutarti“, t.y. atitikti, derėti...)“.

Tradiciškai sutartines giedodavo tik moterys, tad joms atlikti į projektą buvo pakviesta autentiška maniera dainuojančių sutartinių giedotojų grupė, savo pasirodymams taip pat pritarianti skudučiais ir tradiciniais šokių judesiais. Netradiciška tai, kad čia jos turi paklusti kompozitorių sumanytai muzikos plėtotei, įstoti ir nutilti reikiamose vietose, tarsi tapdamos dar vienu daugiasluoksnio elektroninio instrumentarijaus takeliu. Šmaikštūs kontekstų sugretinimai – pvz., linarūtės daina su lėtai besivelkančiais dub reggae riddimais („Three in Four Dub“), užgavėnių daina, tampanti įsivaizduojamo detektyvinio trilerio garso takeliu („Spy Song“), ar žaisminga daina apie oželį, šokinėjantį vokiško techno-trance ritmu („So They Dance, So They Stomp“) – apeiginę sutartinių rimtį paverčia smagia pramoga, kurią papildo džiazuojančio ir repuojančio saksofonisto intarpai, smuiko ir dūdmaišio partijos, tautinių raštų motyvus perkuriančios vaizdo projekcijos. Per keletą metų nuo premjeros Berlyne projektas tapo vienu geidžiamiausių lietuviškos kultūros eksporto produktų. Jo repertuaras išsiplėtė kone dvigubai, keitėsi atlikėjai, plėtėsi pasirodymų geografija – nuo Linco („LinzFest“, 2005), Londono („Iron Wolf“, ICA, 2006), Varšuvos (Lietuvos kultūros dienos Lenkijoje, Zamek Ujazdowski, 2006) iki netikėčiausių vietų gimtojoje Lietuvoje: pradedant senaisiais dvarais ar Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio pilies kiemu ir baigiant sostinės klubais ar renovuota Centrine universaline parduotuve.


2006 m. rudenį per „Sostinės dienas“ Vilniuje užderėjo dar vienas projektas – muzikinė misterija „ZAP. Keturi elementai“. Atvirai erdvei skirto renginio koncepciją ir muziką sukūrė keturi jaunosios kartos lietuvių kompozitoriai – Giedrius Svilainis, Martas B., Jonas Jurkūnas ir tas pats Linas Rimša. Keturi elementai – vanduo, žemė, oras ir ugnis – tai keturios gamtos stichijos, kiekvienai iš kurių skirta atskira projekto dalis, o drauge – keturi kompozitoriai, kiekvienas kurių savo pasirinktoje temoje jaučiasi kaip savo stichijoje. Sklandžiai persiliedamos viena į kitą, dalys išsidėsto į savotišką kosmogininį siužetą, kuris ir tampa vienijančia dramaturgijos bei įvairių muzikinių kultūrų sintezės ašimi. Ryškų world music charakterį projektui suteikia galinga perkusinių instrumentų sekcija (premjeroje grojo perkusijos virtuozo iš Ispanijos Asambai vadovaujama tarptautinė perkusininkų grupė Livika), indiška tabla, Artimųjų Rytų oud ir airišką švilpą imituojantis lietuviškas lamzdelis. Spalvingos elektroninių skambesių atmosferos susilieja su Valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ choristų, žinomų Lietuvos pop, hiphopo ir liaudies muzikos atlikėjų balsais; egzotiško žavesio reginiui suteikia kamerūnietės Dianos Meyo dainavimas ir šokis. Tokio masto šventėse, be abejo, neapsieinama ir be pirotechnikos, šviesų efektų, choreografijos ir vaizdo projekcijų, kuriose senojo pasaulio archetipai pinasi su šiuolaikinio gyvenimo vaizdiniais. Praeitis neišvengiamai virsta ateitimi.

© Veronika Janatjeva

Lietuvos muzikos link Nr. 14

0