Loreta Narvilaitė: sėjanti permainas


Kompozitorės Loretos Narvilaitės karjera tarsi paneigia Lietuvoje vyraujančią taisyklę, jog vadovaujančias pareigas užimantys kūrėjai apleidžia jų savastimi buvusią kūrybinę veiklą. Ryškiausiai Klaipėdos, uostamiesčio, įsikūrusio ant Baltijos jūros kranto, kompozitorei Loretai Narvilaitei, tokio pobūdžio pokyčiai, atrodo, kol kas negresia. Šalia dėstytojavimo Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje, atsakingo darbo Klaipėdos koncertų salėje (kompozitorė eina direktorės pavaduotojos kultūrai pareigas) ir trijų šios įstaigos festivalių organizavimo, ji nuolat jaučia premjerų troškulį, kurį stengiasi numalšinti. Šįkart – naujausiu savo opusu mecosopranui ir styginių orkestrui "There Is Someone Who Wishes You Well" (2007), kuris skambės gegužės 30 dieną Klaipėdos koncertų salėje.


nuotrauka: Arūnas Baltėnas / MILC

Viešint Visbio kompozitorių centre Gotlando saloje, atradimu Loretai Narvilaitei tapo Gustafo Larssono, XX amžiaus švedų folkloristo, poeto, rašiusio senovine Gotlando kalba, poezija. Kompozitorė pasirinko angliškus dviejų Larssono poemų vertimus, iš kurių ir gimė naujasis kūrinys. Pasak autorės, šis opusas – tarsi kelionės audringa gyvenimo jūra metafora: su tikslinga kryptimi, aktyviu veiksmu, nepasidavimu likimui ir svarbiausia – su viltimi, tikėjimu bei meile. „Nuolatinis styginių bangavimas tai pagreitėja, tai vėl nuslūgsta, savyje sukaupdamas visą kūrinio energiją ir dramatizmą“, – teigia autorė. Panašu, kad ekspresijos joje gali būti daugiau, nei ankstesnėse kompozicijose, kuriose šalia minimalizmui būdingo repetityvumo girdėjosi ir santūraus impresionizmo nata. Vienas tokių pavyzdžių – Tavo blakstienos paliečia mano prisiminimų lūpas obojui solo (2002), kaip ir daugelis kompozitorės kūrinių yra įkvėptas poezijos (pavadinimas – Algimanto Mackaus eilėraščio eilutė). Narvilaitė čia trumpam išsižada kompozicinio griežtumo, privilegijas teikdama romantiškai, ilgesingai instrumento melodijai. Šį opusą balandžio 15 d. Kijeve, Tarptautiniame festivalyje „Season Premieres“ atliks obojininkas Robertas Beinaris.


Savo talentą po lygiai atseikėdama ir kompozicinei, ir organizacinei veiklai, Loreta Narvilaitė didžiąją dalį laiko atiduoda Klaipėdos koncertų salės festivaliams. „Permainų muzikos“, „Salve Musica“, „Klaipėdos muzikos pavasario“ koncertuose jos rūpesčiu ypač gausu lietuviškos muzikos. Originalių koncertų programų sumanytoja tokiu būdu sėkmingai kovoja ir su įsisenėjusia problema – ilgą laiką buvusi gana niūri, Klaipėdos šiuolaikinės muzikos panorama įgyja vis patrauklesnį reljefą. Užmegzdama ryšius su ryškiausiais Lietuvos festivaliais, tokiais kaip „Gaida“, „Vilnius Jazz“ ir kitais, į Klaipėdą Narvilaitė pradėjo kviesti ne tik geriausius šalies, bet ir žymius užsienio atlikėjus. Pasirodo, nuolat eskaluojamą atotrūkį tarp Vilniaus ir Klaipėdos buvo galima labai greitai susiaurinti muzikinio gyvenimo kokybės kėlimu. „Gyvenimas keičiasi, muzikos festivaliai – taip pat: vieni miršta, atsiranda kiti. Kažkada man teko organizuoti šiuolaikinės muzikos festivalį „Kopa“. Jis numirė, ir štai po tam tikro laiko šiuolaikinė muzika sugrįžo į Klaipėdą „Permainų muzikos“ festivaliu“, – apie 2005 metais uostamiestyje įvykusias permainas pasakojo Loreta Narvilaitė. Ankstyvą rudenį suskambėsianti jau trečioji „Permainų muzika“ pratęs savo pačios tradiciją pristatyti XX – XXI amžiaus kūrinius, kurių didžioji dalis Klaipėdoje atliekama pirmą kartą. Šįkart festivalio fokusas – Johnas Cage’as. Kompozitoriaus, netiesiogiai tapusio klaipėdiškio festivalio „krikštatėviu“, muzika ne tik gyvai skambės (bus atliekama ištrauka iš jo „Permainų muzikos“, Sonatos ir Interliudai, „Amores“) – apie ją bus kalbama ir festivalio videoklube.


Pasėtos permainos festivalių programose, sezoniniuose Klaipėdos koncertų salės vakaruose į koncertus pamažu grąžina uostamiesčio publiką. Prie to prisidėjo ir bendradarbiavimo sutartis su Nacionaline filharmonija, pagal kurią Klaipėdą pasiekia sėkmingi vienos didžiausių Lietuvos koncertinių įstaigų projektai.


Regis, panašus pokyčių poreikis Loretai Narvilaitei reikalingas ir kūryboje. Skambant vienam po kito jos kūriniams, klausa fiksuoja stiliaus variacijas: nuo repetityvinio, intensyvaus, koncertiško Visby-Bike klarnetui, smuikui, violončelei ir fortepijonui (2002) ar Šauksmas-Šviesa dviem trimitams ir fortepijonui (2000) iki jau minėto neoromantiškojo obojaus monologo „Tavo blakstienos paliečia mano prisiminimų lūpas“ ar „Liūdesio sodų“ trims perkusistams (2005), kuriame kompozitorė taiko anksčiau neišmėgintą griežtai fiksuotų linijų ir aleatorikos salelių derinimą.

© Eglė Grigaliūnaitė

Lietuvos muzikos link Nr. 14

0