PROJEKTAS. Gintaro Sodeikos kamerinė opera "Vinter": tyli daina apie meilę


Beveik išsipildė sena dviejų kūrėjų - kompozitoriaus Gintaro Sodeikos ir teatro režisieriaus Oskaro Koršunovo svajonė sukurti kamerinę operą. Rugpjūčio 14 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje įvyko teatralizuotas koncertinis jų operos "Vinter" ("Žiema") pastatymas, kurį šį gruodį planuojama publikai pateikti kaip išbaigtą repertuarinį Oskaro Koršunovo teatro spektaklį.

Jau daugiau nei 20 (!) teatro pastatymų kartu įgyvendinę menininkai drąsiai galėtų vadintis stipriausiu kūrybiniu tandemu Lietuvoje. Kūrybinį bendradarbiavimą pradėję 1990 m. spektakliu "Ten būti čia" (pagal Daniilą Charmsą), jau tada abu kūrėjai siekė ryškesnio muzikos vaidmens (Gintaras Sodeika: "kad muzika pati taptų veikėju"), kuris dramos spektakliuose paprastai apsiriboja fonine ar iliustracine funkcija. Panašu, kad po to sukurti spektakliai tą siekiamybę tik augino - "Labas Sonia Nauji metai" (1994 m., pagal Daniilą Charmsą) pačių kūrėjų buvo vadinamas "dadaistiniu miuziklu", pusiaukele tarp itin muzikalizuoto dramos teatro ir operos galima būtų vadinti pastatymą "Vienatvė dviese" (2003 m., pagal lietuvių dramaturgo Sigito Parulskio pjesę), o naujausias spektaklis pagal Olego ir Vladimiro Presniakovų pjesę "Vaidinant auką" (2005) jau yra kone tikras draminis miuziklas. Kaip jie tą pasiekia? Panašu, kad spektaklio gimimo procesas rutuliojasi režisieriui ir kompozitoriui jaučiant menkiausią viens kito minties kryptį: režisierius galvoja apie muziką kaip režisūros detalę, o kompozitorius režisieriaus darbą regi kaip muzikos komponentą. Galbūt todėl Gintarui Sodeikai išsprūsta patarimas klausytojui: "rekomenduoju savo muzikos be spektaklio neklausyti".

Kompozitoriaus Gintaro Sodeikos ir režisieriaus Oskaro Koršunovo pažintis su norvegų dramaturgu Jonu Fosse ir jo kūryba prasidėjo prieš trejus metus Osle, Norvegijos nacionaliniame teatre statant jo pjesę "Vinter" ("Žiema"). Tuomet sėkmingas pjesės pastatymas su norvegų aktoriais lietuvių kūrėjus paskatino kurti kamerinę operą, mat pats Fosse yra užsiminęs, jog "Vinter" jis rašė tarsi dainą. Pjesėje melancholiškai ir poetiškai kalbama apie tylius vyro ir moters jausmus, apie tai, kas galėjo tarp jų įvykti, apie meilę kaip mįslę. Pasak Oskaro Koršunovo, šioje pjesėje galima atrasti "visą gyvenimo egzistenciją, kuri randasi tarp dviejų polių - vyro ir moters - ir tarsi suskamba atsitiktiniame jų susitikime. Viena vertus, pjesė yra labai proziška, kita vertus, tarp nepasakytų žodžių glūdi viskas, kas galėjo įvykti, ta tyli meilė. Norėjosi tą tylinčią meilę prakalbinti..."

Kaip spektaklio eskizas parodytas teatralizuotas operos atlikimas buvo itin paveikus. Nuo pirmųjų garsų ir prislopinto šviesos srauto į bažnyčios palubes, kur išvysti atgyjančias pamėkliškas gipso skulptūras (o iš tikrųjų - gyvus aktorius kreida nubalintais veidais ir kūnais - Vestą Grabštaitę ir Rytį Saladžių), per širdį perbėga nejaukaus nerimo šešėlis, sutirštintas tamsios bažnyčios erdvės ir sustiprintas ekspresyvių dainininkų Sandros Janušaitės ir Vytauto Juozapaičio rečitatyvų. Būtent solistų, o ne orkestro partijose sutelkta visa pjesės įtampa, vizualiai atsispindinti emocionaliuose aktorių gestuose. Aktoriai spektaklio metu įvaldo kone visą bažnyčios erdvę, viršutinius karnizus, baliustradas, sakyklą ir altorių: tai vyksmui suteikia lengvumo ir abstraktumo, sakykla čia tampa kambariu, besidriekiantys patalai - barokinėmis draperijomis, altorius - meilės išaukštinimo vieta. Nenuostabu, jog reikia pastangų, kad savo dėmesį sugrąžintum prie tolygiai sruvenančio muzikinio vyksmo. Perskaitęs literatūrinį tekstą kompozitorius teigė įsitikinęs, kad "muzika turi remtis trapių muzikinių būsenų dramaturgija". Kūręs ganėtinai "saugią" ir tradicišką muziką, kurioje, lygiai taip, kaip ir rašant muziką dramos spektakliams, išliko siekis bendrauti su žiūrovu: "Man yra svarbu, kad publika girdėtų, būtų kalbinama suprantama kalba. O ji nebūtinai yra suprantama iki banalumo - joje lieka užtektinai paslapties".

Minimalistinėmis priemonėmis kuriamas nesudėtingas orkestro skambesys. Gintarui Sodeikai rūpi gražių sąskambių paieškos - būtent jie tampa tarsi atsvara nenugludintai Jono Fosse pjesės kalbai, kuri be jokio libreto "sugulė" tiesiai į partitūrą. Kas bus tobulinama tikrajam operos pastatymui - kol kas lieka paslaptyje, tačiau norisi tikėtis, kad muzikinio skambesio, misteriškos Šv. Kotrynos bažnyčios erdvės ir iš aktorių sklindančios ekspresijos jungtis bus išsaugota.

© Eglė Grigaliūnaitė

Lietuvos muzikos link Nr. 13

0