PORTRETAS. Onutės Narbutaitės garsais rašomas dienoraštis


Onutė Narbutaitė - viena iš ne tiek daug šių dienų kompozitorių, kurių muzika paženklinta išskirtinio asmeniškumo žyme; toji muzika nesileidžia būti priskiriama kuriai nors įvardytai stilistinei pakraipai, tradicijai ar mokyklai, tačiau visur yra neabejotinai "jos" ir išlieka atpažįstama nuo pirmųjų kiekvieno kūrinio taktų.

Panašiai kaip kitų lietuvių "neoromantikų" kompozitorių kartos (su kuria aštuntojo dešimtmečio pabaigoje debiutavo Onutė Narbutaitė) kūryba, kompozitorės ankstyvieji opusai buvo prisodrinti "nakties", "tylos", "užmaršties" įvaizdžių; neskubios tėkmės, skaidrių faktūrų ir nostalgiškų nuotaikų, daugiausia kamerinės instrumentinės kompozicijos neretai primindavo garsais rašomo dienoraščio puslapius, sustabdytas įspūdžių, atsiminimų, apmąstymų akimirkas.

Onutės Narbutaitės muzika turi neabejotiną traukos jėgą. Įsivaizduojami garsai kompozitorę smelkte persmelkia ir vėliau tai persiduoda klausytojui. Kūrinio jėga priklauso nuo išgyvenimų nuoširdumo, ji veikia nepaisydama kompozitorės brandos pakopų. "1981-ųjų birželio muzika" smuikui ir violončelei (1981) yra tokia skaidri, kad ją neabejodamas priskiri prie įtaigiausių kompozitorės darbų. Tai buvo kelionė autobusu iš Vilniaus į Klaipėdą per monotoniškai orų, be atvangos į sąmonę besiskverbiantį kalvotą kraštovaizdį, diktavusį pagrindinį penkių dalių kūrinio vaizdinį: judančią statiką. Taip radosi ne be karštligiško budrumo fiksuota kompozicija, jungianti priemonių taupumą su laisvai pažertais pojūčiais.
Reinhard Schulz, "Süddeutsche Zeitung"

Vis dėlto nuo pat pradžių jos muzikoje ryškėjo ir tokie bruožai, kurie ją skyrė nuo bendraamžių ir bendraminčių (tokių kaip Algirdas Martinaitis ar Vidmantas Bartulis) kūrybos. Akivaizdus Onutės Narbutaitės muzikos emocionalumas niekad netapdavo dominuojančiu jos kompozicijų impulsu, neprasiverždavo graudulio antplūdžiais ar sproginėjančiomis ekstazėmis, neįgaudavo "lengvabūdiškesnio" žaidimo formų ar juo labiau nepereidavo į vėlesnes postmodernistines savo paties parodijas.

Poveikis, kylantis iš Onutės Narbutaitės kūrinių, susijęs su retai pasitaikančiu, paradoksaliu vidiniu balansu: jie skamba paprastai ir kartu sudėtingai, asmeniškai ir universaliai, meditatyviai ir analitiškai. Klausytojui nebūtina išsistudijuoti programėlę arba netgi atsiversti partitūrą, norint suprasti, kas vyksta Onutės Narbutaitės kūriniuose. Tai, ką nori pasakyti, ji perteikia tiesiogiai, apsieidama be kokių nors mokyklų ar teorijų aplinkkelių.
Albrecht Thiemann, "Märkische Allgemeine"

Šalia plataus įvairių būsenų, nuotaikų, emocijų spektro visoje Onutės Narbutaitės kūryboje juntamas aristokratiško saiko pojūtis, stipri kompozicinė disciplina - tai tik sustiprina emocinį šios muzikos paveikumą. Tačiau konstruktyvusis pradas čia reiškiasi ne kokiomis nors iš kitų perimtomis ar savo susikurtomis įvairių muzikos parametrų totalios organizacijos sistemomis. Tad intelektualieji Narbutaitės opusai primintų ne "mašininę produkciją" (kai iš anksto parengta schema generuoja kompozicijos garsinę medžiagą), o preciziškai atliktą "rankų darbą". Komponavimo racionalumas čia atsiskleidžia kruopščiai detalizuotomis faktūromis, tiksliomis smulkesnių ir stambesnių padalų bei visos formos proporcijomis, ne iškart atsekamomis mažiausių detalių sąšaukomis. Patekusios į patyrusių atlikėjų rankas, šios struktūros prabyla ir ima gyventi savo autonomiškus gyvenimus: subtiliai niuansuotos, viena kitą apsivejančios melodinės linijos suskamba lyg vienas kitam švelniai prieštaraujančių ir vėl sutariančių "personažų" pokalbis. Abstraktus (neperteikiantis perdėm konkrečių istorijų) muzikinis naratyvas kartu yra itin raiškus, reljefiškas ir dažnai menantis "kažką pažįstama"; savitas fragmentiškumo ir tvirtos visumos pojūčio, konstruktyvios logikos ir spontaniškumo derinys padvelkia netikėta "sapno poetika" - tarsi toji bėgli, nepagaunama muzikinių vaizdų virtinė, kuri kartais pinasi į miegą grimztančioje, tačiau ryšio su realybe dar neprarandančioje sąmonėje...

Visoje šioje muzikoje skamba tikrų tikriausia nūdienos dvasia ir, nepaisant to, jaučiame tvyrant praeities šydą. [...] Kartais lietuvių kompozitorė linksta į elegiškumą, kartais ji audžia šiurkštoką, įtūžio nestokojantį duetą smuikui ir altui ("Aštuonstygė", 1986). Ir be jokių abejonių - Onutės Narbutaitės muziką persmelkia dramatizmas ir valinga raiška. Reikšminga kiekviena ląstelė, tačiau drauge neatitrūkstama nuo stabilaus kompozicinio pamato.
Tilman Urbach, "Fono Forum"

Kaip ir kiti lietuvių "neoromantikų" kartos atstovai, Onutė Narbutaitė savo opusuose kartais įpina aliuzijų į didžiųjų praeities autorių muziką. Iš kelių jos kamerinių instrumentinių kūrinių-dedikacijų klostosi tam tikras "metų laikų" ciklas: "Mozartsommer 1991" fleitai, smuikui altui ir klavesinui (1991); "Rudens riturnelė. Hommage à Fryderyk" smuikui, altui, violončelei ir fortepijonui (1999); "Winterserenade" fleitai, smuikui ir altui (1997), pagrįsta Schuberto dainos "Labanakt" iš "Žiemos kelionės" ciklo motyvais. Tačiau Narbutaitė nesiekia nei ištirpdyti savosios kūrybinės tapatybės stilistinėse rekonstrukcijose, nei išgauti koliažo ar dramatizmo efekto išryškinant distanciją tarp šių ir anų dienų muzikos. Praeities atgarsiai jos kūryboje absorbuojami ir tampa savais raiškos elementais - dažnai nelengva išgirsti, kurioje būtent vietoje kompozitorė įterpia "svetimos" muzikos epizodą. Kraštutinis to pavyzdys - kompozicija "Mozartsommer 1991", ištisai sudaryta vien iš labai smulkių Mozarto muzikos fragmentų - tarsi pasiskolintų svetimos kalbos žodžių ar skiemenų, kurie naujai sugula į vientisą ir individualią kompozitorės muzikinę kalbą.

Dėl smulkių štrichų prisodrintos faktūros ir į ilgalaikį sąstingį panardinančios nuotaikos, kūrinys tęsiasi triskart ilgiau nei originalas ir priverčia jus apie tai pamiršti iki pat pabaigos, kuri atpalaiduoja dėmesį pašnabždom cituojant Schuberto fortepijoninę įžangą. Kalbant apie garsinę kūrinio medžiagą, Schubertas čia magiškai transformuojamas į gamtos garsus, dūsavimus, graudenimus ir neryžtingus žingsnius. [...] Narbutaitė - puiki kompozitorė. Dėl jos būtų vertėję leistis ir į kur kas tolesnę žiemos kelionę.
Richard Taruskin, "The New York Times"

Šiame "metų laikų" cikle trūksta "pavasario" dalies - kompozitorė kadaise yra sakiusi, kad pastaroji būsianti susijusi su Bacho muzika... Tačiau Bachas į Narbutaitės kūrybą atėjo be tiesioginių citatų: vieno iš didžiausios sėkmės sulaukusių jos opusų, Simfonijos Nr. 2 (2001) lėtosios dalies - "Melodijos" (ir jos kamerinio varianto, "Melodijos Alyvų sode" dviem styginių kvartetams ir trimitui) įkvėpimo šaltinis buvęs, pasak autorės, "Bacho kūrinių lėtųjų dalių mistiškas procesualumas". Kompozitorė, anksčiau garsėjusi skaidriomis, intymios išraiškos kamerinėmis kompozicijomis - nors ir buvo sukūrusi įsimintinų opusų kameriniam orkestrui ("Opus lugubre", 1991; "Metabolē", 1992; "Sinfonia col triangolo", 1996) bei įspūdingą daugiakalbę, unikalų daugiakultūrinį Vilniaus paveldą atskleidžiančią oratoriją "Centones meae urbi" solistams, chorui ir orkestrui (už kurią Narbutaitei paskirta 1997 metų Lietuvos nacionalinė premija), - su Antrąja simfonija tapo tikra lietuviškojo simfonizmo lydere.

Daugiasluoksnės faktūros prisodrintas vyksmas neleido atslūgti susidomėjimui, per visą kūrinį girdėjau ypač aukštos kokybės medžiagą ir atidų įsigilinimą į skambesių pasaulį. [...] Simfonija ne tik kuteno harmonijomis, ypač daug buvo orkestro gestų, kuriuose instrumentai ir pavieniai balsai prarasdavo savo reikšmę ir sutirpdavo, išsilydydavo į kažką didingesnio nei pavieniai judesiai galėtų nuveikti. Svarbiausia, kad kiekvienas gestas buvo itin pavykęs. [...] Emocinė Narbutaitės kūrybos pusė buvo tiesiog nepriekaištinga. Muzika skambėjo liūdnai, ir tas liūdesys buvo stiprus ir apčiuopiamas.
Tomi Norha, "Turun Sanomat"

Įdomu, kad šią daugiau nei pusvalandį trunkančią simfoniją kompozitorė parašė tiesiog raginama vidinės būtinybės, o ne pagal kieno nors užsakymą. Tačiau jos sėkmė tarsi išjudino užsakymų laviną ir anksčiau tarptautinės auditorijos dėmesio nestokojusiai kompozitorei, ir dabar jai daugiausia užsakomi stambios apimties simfoniniai ar choriniai-simfoniniai kūriniai - tokie kaip monumentalus, daugiau nei valandos trukmės ciklas "Tres Dei Matris Symphoniae" chorui ir orkestrui (premjera 2004 m. atidarant festivalį "Musikfesttage an der Oder") ar kompozicija simfoniniam orkestrui "La Barca" (premjera 2005 m. Bavarijos radijo koncertų serijoje "Musica Viva" Miunchene), apie kurią dirigentas José Serebrier sakė: "Spalvingai instrumentuota, labai aistringa muzika. Galėtų būti XXI amžiaus Mahleris". Už pastarąsias kompozicijas Onutė Narbutaitė pelnė geriausių 2004 ir 2005 m. lietuviškų orkestrinių kūrinių prizus Lietuvos kompozitorių sąjungos rengiamame Metų kūrinių konkurse - beje, vienintelė kompozitorė, šiame konkurse iki šiol laimėjusi savojoje kategorijoje daugiau nei vieną kartą.

"Tres Dei Matris Symphoniae" nuo pat pradžių viešpatauja milžinišką įspūdį daranti kontrastinė dramaturgija. Šviesa priešinama tamsai, triukšmas - tylai. Raibuliuojančius skambesio paviršius keičia gūdūs ir grėsmingi sūkuriai. Į maldavimus įsilieja maištingumas. [...] Šiame itin intensyviame, religinio mistiškumo paženklintame kūrinyje vis dėlto neperžengiama perdėto jautrumo, ceremoningumo riba.
Peter Buske, "Märkische Oderzeitung"

Tarp stambių orkestrinių opusų tarsi savotiškos intermedijos įsiterpia kai kuriomis muzikinės medžiagos sąšaukomis bei ekstramuzikinėmis inspiracijomis jiems artimos kamerinės kompozicijos - "Arditti" kvartetui skirtas Styginių kvartetas Nr. 4 "Drappeggio" (2004) ar ansambliui "Seattle Chamber Players" parašytas "Le linee e i contorni" fleitai, klarnetui, smuikui ir violončelei (2006). Kompozitorė yra išsitarusi, kad pastaruosius keletą metų jos kūryba vėl krypsta apčiuopiamesnių melodijų, skaidresnių spalvų, aiškesnių kontrapunktų - "senų ir paprastų dalykų" link. Tačiau tai tikrai nepanašu į bet kurias "naujojo paprastumo" apraiškas ar sentimentalias "harmonijos" paieškas; prie taikliausio jos dabartinės kūrybos apibūdinimo turbūt labiausiai bus priartėjęs amerikiečių muzikologas Richardas Taruskinas, sakydamas: ne "tonali". Ne "romantinė". Ne "retro". Konsonansiška.

Penkiasdešimtmetį šiemet švenčiančios Onutės Narbutaitės kūrinių koncertų geografija - kaip visuomet gausi ir įvairi. Rugsėjo 9-23 d. kompozitorė rezidavo Giorlice (Vokietija) surengtuose kursuose meno vadybą studijuojančiam jaunimui "Synaxis Baltica 2006", kur vyko jos kūrybai skirtas seminaras, buvo atlikti styginių kvartetai Nr. 2, 3, 4 ir "1981-ųjų birželio muzika". Rugsėjo 27 d. festivalyje "Harvest" Toronte "Ergo Ensemble" atliko Styginių kvartetą Nr. 2 "Atverk užmaršties vartus"; kitą styginių kvartetą - "Drappeggio" tie patys muzikantai rengiasi pagroti lapkričio pabaigoje - gruodžio pradžioje. Spalio 8 d. festivalyje "Aksominė uždanga" Lvove skamba "Melodija" iš Simfonijos Nr. 2, atliekama Lenkijos nacionalinio radijo simfoninio orkestro; kamerinę jos versiją ("Melodiją Alyvų sode") pagrieš net du orkestrai: lapkričio 4 d. Kokkolane (Suomija) Ostrobotnijos kamerinis orkestras, o lapkričio 30 d. Miunchene ir gruodžio 2 d. Ravensburge - Miuncheno kamerinis orkestras. Spalio 29 d. "Seattle Chamber Players" Sietle pristatys "Le linee e i contorni" pasaulinę premjerą, taip pat atliks šią kompoziciją Turine (lapkričio 23 d. "Est-Ovest" festivalyje), Kopenhagoje (lapkričio 26 d.), Stokholme (lapkričio 28 d.) ir Maskvoje (lapkričio 30 d. "Maskvos rudens" festivalyje). Gruodžio 14-16 d. Krokuvoje rengiamoje 10-ojoje lenkų ir lietuvių muzikologų konferencijoje vyks Onutei Narbutaitei skirtas seminaras ir jos kūrybos pristatymas, o konferenciją užbaigs koncertas, kuriame Krokuvos muzikos akademijos orkestras ir choras atliks "Tris Dievo Motinos simfonijas". O pati kompozitorė tuo tarpu susitelkusi prie naujo stambaus užsakymo - simfoninio kūrinio, kurio premjera įvyks jubiliejiniame 50-ajame "Varšuvos rudens" festivalyje 2007 metais.

© Linas Paulauskis

Lietuvos muzikos link Nr. 13

0