ATLIKĖJAS. Ibelhauptų duetas: neįprasti standarto pagardai


Daug atlikėjų pabrėžia egzistuojant problemišką atskirtį tarp naujosios muzikos bei tradicinio koncertų repertuaro mėgėjų: kas patinka vieniems, tuo bodisi kiti, ir atvirkščiai. Regis, tai nekelia didesnių problemų vienam pagrindinių Lietuvos koncertų scenų senbuvių - Ibelhauptų fortepijoniniam duetui. Rašant apie šiuos muzikus, sunku būtų tiksliai įvardyti, koks esti pagrindinis jų kūrybinės virtuvės patiekalas: ar tai standartinės koncertų programos, patiekiamos paskaninant jas egzotiškais modernumo prieskoniais, ar, atvirkščiai, aitroko skonio šiuolaikinis repertuaras, sušvelninamas mainstream'o pagardais.


nuotrauka: Paulius Gasiūnas

Pianistai Rūta ir Zbignevas Ibelhauptai tarp Lietuvos atlikėjų išsiskiria ne tik tuo, jog štai jau nuo 1989 metų nenuilsdami puoselėja fortepijoninio dueto žanrą, ar tuo, kad 1997-aisiais už savo kūrybinę veiklą buvo apdovanoti Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. Visų pirma šie menininkai patraukia dėmesį įdomiai formuojamomis programomis, atvirais, į platesnius multikultūrinius kontekstus kreipiančiais požiūriais, interpretacinių stereotipų nesuvaržytomis idėjomis. Įvairialypių Ibelhauptų domėjimosi krypčių ir romantinio-charizmatinio šio fortepijoninio dueto įvaizdžio sąveika išties intriguojanti: nevengiantis publikos palepinti virtuozine bravūra, Ibelhauptų ansamblis puikiai išlaiko ir visus "asketiško" akademizmo standartus, o tuo pačiu drąsiai, kartais net provokuojančiai, savo klausytojus kviečia pasižvalgyti po dar neištirtas naujosios muzikos platybes.

Didžiuliame šio dueto sukauptame repertuare - kūriniai dviem fortepijonams ir fortepijonui keturioms rankoms nuo baroko epochos iki mūsų dienų, jo koncertuose skamba retai atliekami kūriniai. Pianistai plačiai propaguoja XX amžiaus muziką: tarp jų skambinamų opusų girdime Bélą Bartóką, Benjaminą Britteną, Paulį Hindemithą, Arthurą Honeggerą, György Ligeti, Witoldą Lutosławskį, išskirtiniu Lietuvos kultūriniu įvykiu kritikų buvo pripažintos Ibelhauptų interpretuotos Olivier Messiaeno "Amen vizijos" (Visions de l`Amen). Netrūksta pianistų repertuare ir naujausių šiuolaikinių kompozitorių kūrinių: aktualiosios muzikos festivaliams bei autoriniams dueto koncertams parengtos Leonido Desiatnikovo, Eugeniuszo Knapiko, Raimo Kangro, Davido Lango bei kitų autorių kompozicijos. Tai išties ambicinga ir nemenko kūrybiškumo reikalaujanti užduotis - paneigti per šimtmečius susiklosčiusį mitą apie kiek saloninio tipo repertuarą dviem fortepijonams ir surasti tokį stilistinį derinį, kuris sudomintų įvairialypių potyrių pageidaujančią publiką. Kad Ibelhauptams tai puikiai pavyksta, liudija jau seniai sutelktas nemažas ištikimų klausytojų būrys, atidžiai sekantis meninę šių atlikėjų evoliuciją.

Kas atlikėjus vilioja šiame stilių margumyne (kurį suderinti, ypač vieno koncerto ribose, nėra taip jau paprasta)? Pasak pačių pianistų, pagrindinis jų tikslas - pasirūpinti įdomiomis programomis, nesibijant su tuo susijusių sunkumų. O jų pasitaiko, netgi ir atlikėjiškos technikos, sąlyčio su instrumentu prasme: ilgesniam laikui apsistojant ties vienu kuriuo muzikos tipu, itin lengva prarasti fortepijoninę "mokyklą", kitai muzikos rūšiai tinkamus pianistinius įgūdžius. Probėgšmais apžvelgiant Ibelhauptų atliktas programas, galima būtų tarti, jog pirmenybė jose tarsi ir teikiama koncertiniam, romantizuotam virtuoziškumui; ypatingo meistriškumo reikalauja ir didžiuma jų atliekamo šiuolaikinio repertuaro (kas kita, kad ne visuomet nūdienos kompozitoriai, rašydami fortepijonui, atliepia šio instrumento gerbėjų bei atlikėjų lūkesčius). Tad nenuostabu, jog kaip teikusius išskirtinį malonumą pianistai mini kompozitorių-praktikuojančių pianistų kūrinius: "ko gero, iš skambintų šiuolaikinių užsienio kompozitorių kūrinių labiausiai mums patiko Eugeniuszo Knapiko "Tha' Munnot Waste No Time", kurį kartu su autoriumi bei lietuvių klarnetininku Antanu Taločka atlikome 2003-ųjų "Gaidos" festivalyje. Tai įsimenanti, kiek romantizuota, nors aiškiai šiuolaikinė muzikos kalba, tačiau bene labiausiai iš kitų autorių šis kompozitorius-pianistas išsiskyrė tuo, kad čia visapusiškai išnaudojamos tembrinės, dinaminės bei kitos fortepijono galimybės - itin pianistiška muzika".

Ibelhauptų dueto atvirumas naujovėms bei atlikimo kokybė atvėrė jiems duris į daugelį Lietuvos bei kitų šalių naujosios muzikos festivalių. Tačiau pianistai ne tik yra kviečiami atlikti naujų kūrinių premjeras: jie ir patys daug dėmesio skiria naujos kūrybos skatinimui bei propagavimui. Išskirtinį dėmesį ansamblis skiria šiuolaikinei lietuvių muzikai: Ibelhauptai yra daugelio lietuvių kompozitorių kūrinių iniciatoriai bei pirmieji atlikėjai, jie taip pat redaguoja lietuviškos muzikos natų leidinius. Paklausti, su kokiais lietuvių kompozitoriais yra daugiausiai bendradarbiavę, pianistai galėtų ilgai vardyti savo atliktus Osvaldo Balakausko, Vytauto Barkausko, Vidmanto Bartulio, Vytauto Germanavičiaus, Jurgio Juozapaičio, Zitos Bružaitės, Ryčio Mažulio, kitų lietuvių autorių kūrinius. Svarbu tai, jog daugelis jų atliekamų kūrinių sėkmingai įsitvirtina koncertiniame repertuare ar bent tikrai nelieka nepastebėti (kaip vieną pastarųjų metų aukštumų verta paminėti Remigijaus Merkelio Koncertą dviem fortepijonams ir simfoniniam orkestrui "Septintas dangus"). Beje, ilgalaikis ir intensyvus Ibelhauptų dueto bendradarbiavimas su lietuvių autoriais dabar jau užfiksuotas ir naujoje Lietuvos muzikos informacijos ir leidybos centro išleistoje kompaktinėje plokštelėje "Gyvojo vandens klavyras". Joje, preciziškai ir skoningai pianistų interpretuojamos, skamba Broniaus Kutavičiaus, Gintaro Sodeikos, Onutės Narbutaitės, Algirdo Martinaičio bei Vytauto Bacevičiaus kompozicijos.

Inspiruodamas lietuvių autorius kurti naujus kūrinius dviem fortepijonams, Ibelhauptų duetas savo įtaigiomis interpretacijomis suteikia jiems savitas pirmines spalvas: net ir nelikdami vieninteliais tam tikro kūrinio atlikėjais, Ibelhauptai palieka jame ryškų meninį įspaudą. Bene ryškiausiai tai atskleidžia kūrybinė bendrystė su dviem itin skirtingais lietuvių autoriais - Bronium Kutavičium bei Gintaru Sodeika. Kaip tik šių kompozitorių itin sėkmingos ir paveikios kompozicijos, tapusios savotišku lietuvių muzikos ženklu Ibelhauptų atliekamose programose, atspindi šią tiek kūrinius, tiek atlikėjus praturtinančią sąveiką. Nors Kutavičius specialiai Ibelhauptams yra sukūręs tik vieną kūrinėlį keturioms rankoms su choru - "Gilijos laivužį" (2000), duetas su didžiuliu malonumu skambina šio autoriaus "Mažąjį spektaklį" (1975) aktorei, dviem smuikams ir dviem fortepijonams, "Disputą su nepažįstamuoju" (1982) bei "Gervių šokius" (1986-1989; du pastarieji kūriniai skamba ir naujojoje dueto įgrotoje kompaktinėje plokštelėje). Su Ibelhauptų duetu dar glaudžiau susijęs keleto Gintaro Sodeikos kūrinių gimimas: šie atlikėjai parengė jo "Force majeure" dviem fortepijonams ir orkestrui (2000) bei "Iodio" trims fortepijonams (kartu su Petru Geniušu, 2002) premjeras, o vieno populiariausių Sodeikos kūrinių - "Garso ontologijos Nr. 2" (1998) - pulsuojančias įtampas jau apskritai būtų sunku įsivaizduoti be Ibelhauptų jam suteikiamo siautulingo interpretacinio krūvio.

Kaip tik "sodeikiška" žėrinti virtuozerija ir pulsuojantis tokatiškumas neabejotinai priskirtini savybėms, keliančioms ypatingą šio dueto gerbėjų susižavėjimą - tai tarsi kokia imanentiškai artima stilistika, žyminti ansamblio interpretacijas. Vis dėlto pastaraisiais metais dueto muzikavimui būdinga teatrališka įtaiga aiškiai pasipildė nauja interpretacine kokybe - brandžiu subtilumu bei santūria jėga. Tačiau kad ir kaip transformuotųsi meniniai pianistų sprendimai, per tiek kūrybinės veiklos metų jau galima konstatuoti: vienodai įdomu klausytis paties įvairiausio tipo Ibelhauptų dueto parengtų programų - ar tai būtų Brahmso "Meilės dainos", ar aktualios muzikos viražai "Gaidos" festivalyje.

© Lina Navickaitė

Lietuvos muzikos link Nr. 13



Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų duetas jau senokai sutelkė nemažą savo klausytojų būrį. Tai anaiptol nėra unisonu šių pianistų meistriškumą giriantis choras, nes jų interpretacijos skatina diskutuoti, jos dažnokai nebūna visiškai tokios, "kokios turėtų būti". Ibelhauptams, regis, ne itin mielas akademizmas, užtat jų koncertuose gausu drąsių, savų, nenusiklausytų sprendimų, individualios pajautos ir tokio pat suvokimo brandintų koncepcijų.
Edmundas Gedgaudas, 7 meno dienos, 2005

[...] duetas jau anaiptol nebe keli metai skleidžia inspiruojančią energiją, todėl būtent juo pasitikėdami dabarties kompozitoriai kuria šio žanro muziką ir gali ramiai, laisvai jaustis laukdami interpretacinio rezultato. Nesunku tad įsivaizduoti, kad Ibelhauptai, gerai susitelkę, iš šiuolaikinių opusų parengtų ir atskirą mini festivalį.
Vytautė Markeliūnienė, Omni laikas, 2003

0