PORTRETAS. Osvaldas Balakauskas: postmodernizmo laikų modernistas



nuotrauka: Dmitrij Matvejev

"Modernizmas pralaimi kaip revoliucija - kaip tradicijos neigimas par excellence. [...] Galima sakyti, aš atmetu avangardizmo principus ir technikas, nes tai jau esu mėginęs ir žinau, kaip tokia muzika funkcionuoja", - teigia kompozitorius, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas Osvaldas Balakauskas, nuo pat 7-ojo dešimtmečio vidurio įsitvirtinęs lietuvių moderniosios muzikos "smaigalyje" kaip vienas ryškiausių kūrėjų ir svariausių autoritetų, darančių didžiulę įtaką ne vienai kompozitorių kartai - anksčiau vien savosios kūrybos kerais įtraukdavęs juos į paslaptingą "Balakausko orbitą", vėliau, nuo 9-ojo dešimtmečio vidurio, jau ir mokydamas juos kūrybos amato paslapčių Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar - Lietuvos muzikos ir teatro akademija, kurios Kompozicijos katedrai daugelį metų vadovauja).

Kijevo pamokos

Paradoksalu, kad tas kūrybos paslaptis jam teko - gal nebus per drąsu teigti - pažinti pačiam, vadovaujantis savo paties nuovoka, o ne mokytojų išmanymu. Už "per didelį" džiazo pomėgį ir kitas nebūtas nuodėmes vis ujamas savo gimtinėje (anuomet už tai galėjo grėsti ir rimtesni negu vien profesinės karjeros nemalonumai), jis buvo priverstas ieškotis priebėgos tolėliau. Taip atsidūrė Ukrainoje, kur baigė kompozicijos mokslus pas profesorių Borisą Liatošinskį Kijevo konservatorijoje. Profesorius stengėsi būti tolerantiškas jaunatviškiems ieškojimams ir "išsišokimams", jo ir studentų santykiai, galima sakyti, buvo grindžiami nuostata "tiesiog netrukdyti vienas kitam". Tad jaunieji kūrėjai sėmėsi žinių, plėtė savo akiratį ir malšino naujovių alkį iš esmės už konservatorijos sienų, godžiai gaudydami pro geležinės uždangos plyšius prasiskverbiančias Vakarų Europos pokarinio muzikinio avangardo aktualijas. Anuometiniam kompozicijos studentų, progresyviai nusiteikusių bendraminčių būreliui priklausė ir tokie vėliau pagarsėję ukrainiečių kompozitoriai kaip Valentinas Silvestrovas ir Leonidas Hrabovskis.

Savo keliu

Gal tai buvo dar viena iš priežasčių, kodėl Osvaldo Balakausko kūryba iš pradžių Lietuvoje buvo sutikta su tam tikru nepasitikėjimu: kompozitorius išniro lietuviškos muzikos panoramoje tarsi įsiveržėlis iš šalies; jo išraiškos būdas ir estetiniai principai buvo svetimi tai tradicinei lietuviškos kompozicijos mokyklai, kurios pagrindus padėjo Juozas Gruodis, kurią plėtojo jo mokiniai Julius Juzeliūnas, Antanas Račiūnas bei pastarojo mokinys Eduardas Balsys ir kuri vadovavosi principu, kad tautinės kūrybos esmę nulemia naujomis priemonėmis įprasminta liaudies muzikos dvasia ir substancija. Balakausko muzika ir vėl buvo kaltinama formalizmu, kosmopolitizmu, emociniu šaltumu ir netgi - koks paradoksas! - kažkokio "nacionalistiškai nusiteikusio jaunimo" maišto kurstymu... Žvelgdami iš dabarties pozicijų, jo muzikos niekaip negalėtume apkaltinti savitiksliu eksperimentavimu, dėmesio klausytojui stoka. Vis dėlto anuomet daugelio iš kultūrai diktuojančios valdžios atstovų ir jiems paklūstančių muzikinės visuomenės veikėjų klausą žeidė tam tikras šios muzikos keistumas ir "dygumas" - kartais ir tokios detalės kaip preparuoto fortepijono ar sustiprintos violončelės deformuotas skambesys arba apsukta magnetofono juosta su įrašytomis instrumentų partijomis. Žinoma, "teisingų" idealų propagandos nuvargintiems kompozitoriaus bendraamžiams, kūrėjams ir klausytojams ši muzika skleidė ypatingą naujumo ir laisvės aromatą, tarsi pranešdama apie kitokios, nepriklausomos laikysenos galimybę (nors tai buvo išties grynoji muzika, be jokių politinių deklaracijų).

Tačiau tiesiai ginčytis su kompozitoriumi retas temėgindavo, o pabandęs - nusivildavo ir "nusvildavo": Osvaldas Balakauskas, nepaprastai inteligentiškas, skvarbaus proto žmogus, užuot pasidavęs užsipuolimams ir šokęs kam nors į akis, nuginkluodavo galimus priešininkus itin ramia ir argumentuota kalba. Jo didelis diplomato talentas, podraug su visuomeninės atsakomybės jausmu, lėmė jam nemenką visuomenės ir politikos veikėjo karjerą Lietuvos tautinio atgimimo laikais: Osvaldas Balakauskas buvo išrinktas Lietuvos Sąjūdžio tarybos nariu, vėliau paskirtas Lietuvos ambasadoriumi Prancūzijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje - pirmuoju po pusę amžiaus trukusios sovietinės okupacijos.

Vis dėlto kompozitoriui tai neužgožė jo pagrindinio pašaukimo - kūrybos. Balakauskas yra vienas iš produktyvesnių lietuvių kūrėjų - sukurtos penkios simfonijos, daugiau nei dešimt koncerto žanro kūrinių, kamerinė opera, baletas ir daugybė kitos, daugiausia kamerinės instrumentinės muzikos. Reikliai vertindamas tiek kolegų, tiek pirmiausia savo paties kūrybą, kompozitorius visą laiką ieško atsakymų į muzikos prigimties ir prasmės klausimus, reikšdamasis ir kaip įžvalgus, preciziškas muzikos kritikas bei teoretikas. Jis - vienas iš nedaugelio šiandieninių kompozitorių, sukūrusių ir plėtojančių savąją muzikos kalbos teoriją, apibendrintą traktate "Dodekatonika". Šis darbas, ne tik paaiškinantis paties autoriaus kūrybos principus, bet ir atskleidžiantis jo originalų požiūrį į vakarietiškosios muzikos tradicijos vidinius dėsningumus bei jų natūraliuosius psichoakustinius pagrindus, analizės ir išvadų svarumu yra ne menkesnis XX a. muzikos teorijos bei praktikos reiškinys negu didžiosios Arnoldo Schönbergo, Paulio Hindemitho ar Olivier Messiaeno sistemos, jų išdėstytos savuosiuose traktatuose.

Dodekatonika - kas tai?

Dodekatonika - tai dvylikalaipsnio (tradiciškai vadinamo "chromatiniu") garsyno įvaldymas, sukuriant ir plėtojant naujos rūšies (tačiau pagrįstus imanentiniais garsų sambūvio ir traukos dėsningumais) diatoninius ryšius tarp visų dvylikos tonų arba dalies jų (nuo vienagarsės sistemos - monotonikos iki dvylikagarsės - dodekatonikos; kai kurias iš jų kompozitorius pasitelkia dažniau negu kitas - pvz., aštuonių tonų oktatoniką ar vienuolikos tonų eneatoniką, išnaudodamas jų specifines dermines ir harmonines galimybes). Svarbu ir tai, kad n-toninės serijos elementu čia gali tapti ne tik atskiras garsas, bet ir garsų grupė ar akordas, motyvas, stilistiškai apibrėžtas anksčiau sukomponuotos muzikos fragmentas. Visa tai suteikia jo muzikai ypatingą, iškart atpažįstamą harmoninį koloritą (dažnai įvardijamą kaip "Balakausko tonalumas"), o dar daugiau gyvybingumo jai įkvepia aktyvus, energiją kaupiantis ir atleidžiantis ritminis pradas (ritmas jo muzikoje grindžiamas nemažiau griežtai apskaičiuotomis adityvinėmis ir simetrinėmis progresijomis). Įdomu ir tai, kad šios muzikinės kalbos inovacijos dera su bemaž klasikinio pavyzdžio kūrinių formomis (sonata, simfoninis ciklas ir pan.). Osvaldas Balakauskas - ir instrumentuotės meistras, sumaniai derinantis ir išryškinantis įvairių orkestro grupių spalvas, atskleidžiantis atskirų instrumentų tembrų grožį ir individualumą, kartais paįvairinantis skambesį saikingai panaudojamomis elektroninėmis priemonėmis.

Paradoksalu, kad tos griežtos, matematiškai apskaičiuotos konstrukcijos ausiai anaiptol nesuvokiamos kaip teorinė spekuliacija ir neprimena chrestomatinių vakarietiško muzikinio avangardizmo pavyzdžių - autorius iš jų geba išgauti įvairių atpažįstamų stilistinių spalvų; šios garsų struktūros gali suskambėti neobarokiškai (koncertas fleitai "Bachjahr", 1985), neoromantiškai ("Kaip marių bangos prisilietimas" smuikui ir fortepijonui, 1975) ar impresionistiškai ("Impresonata" fleitai ir fortepijonui, 1964), priartėti prie viduramžiškų giedojimų (Requiem in memoriam Stasiui Lozoraičiui, 1995) ar džiazinio muzikavimo skambesio ("Bop-Art", versijos įvairioms instrumentų sudėtims, 1995). Balakausko susikurtoji sistema jo kūryboje dera su įvairiopos prigimties XX a. muzikos kūrybos atributais, tokiais kaip kontroliuojamoji aleatorika, sonoristika, minimalizmas, elektroninė muzika, netgi stilistiniai koliažai ir kt. (prie kurių kompozitorius yra ilgiau ar trumpiau "užsibuvęs", pasak jo paties, įvairiais savo kūrybinės karjeros laikotarpiais).

Retrospektyvos ir perspektyvos

Maždaug nuo 10-ojo dešimtmečio vidurio prabilęs apie moderniosios muzikos praradimus, santykio su klausytoju ir tradicijos plačiąja prasme svarbą ("Nauji reiškiniai" tapo tokiu banaliu reiškiniu, kad grįžimas prie senų reiškinių, ko gera, ir yra reikšmingiausias šių dienų naujasis reiškinys"), Osvaldas Balakauskas ėmė kurti gerokai skaidresnių faktūrų, kontempliatyvesnių nuotaikų muziką, prisodrintą kvazitonalių harmonijų, alsuojančią "begalinių" melodijų pynėmis; ryškiausi šio savotiško "neoklasicizmo" autoriaus kūryboje pavyzdžiai - minėtasis Requiem in memoriam Stasiui Lozoraičiui ir Simfonija Nr. 4 (1998). Vis dėlto pasirodė, kad ir šioje kiek "praretinto oro" oazėje kompozitorius nelinkęs ilgiau užsibūti. Artėjant tūkstantmečio ribai ir ją peržengus sukurtose kompozicijose - tokiose kaip "Dal vento" violončelei ir fortepijonui (1999), "Odyssey from B to C" fleitai, gitarai ir styginių kvartetui (2002) ar "Muzika styginiams - Homage to Bartók" fortepijonui, arfai ir styginių orkestrui (2006) - kartu su išryškėjusia išraiškos priemonių ekonomija vėl atsiranda ankstesnei Balakausko kūrybai būdingo aštrumo ir "nervo", nepaprastai koncentruotos energijos garsų kaskadų. Ir, žinoma, kaskart prasiveržia sena kompozitoriaus aistra džiazui, išgirstama spyruokliuojančiuose sinkopiniuose ritmuose, kvaziimprovizacinėse melodijose, "bliuzinių" chromatizmų prisodrintose harmonijose.

Vienas iš dažniau pasaulyje atliekamų lietuvių kompozitorių, sulaukiantis daug ir vietinių, ir tarptautinių užsakymų, Osvaldas Balakauskas kuria su nesilpstančiu, priešingai - vis didėjančiu intensyvumu. Per keletą ateinančių mėnesių bus nemažai progų išgirsti šio kompozitoriaus muziką Lietuvoje ir užsienyje - daugiausia Vokietijoje. Pagal projekto "scene: estland lettland litauen in nrw" programą balandžio 16 d. Dortmunde ir 19 d. Kiolne Donato Katkaus diriguojamas Šv. Kristoforo kamerinis orkestras kartu su arfininke Florence Sitruk atliks naujojo Koncerto arfai ir styginiams premjerą; šis kūrinys sudarys diptiką su ką tik sukurta "Muzika styginiams", kurią užsakė Budapešto radijas, minėdamas 125-ąsias Bélos Bartóko gimimo metines, ir kuri bus išleista kompaktine plokštele kartu su kitų kompozitorių šiai progai skirtais kūriniais. O gegužės pabaigoje ir birželio pradžioje Miunsteryje vyksiantis renginių ciklas "Musik unserer Zeit" (kuris taip pat yra projekto "scene" dalis) suteiks galimybę pasekti Balakausko stiliaus raidą, palyginti jo įvairių kūrybos laikotarpių kūrinius: ten šalia naujųjų - "Odyssey from B to C", "Dal vento", "Tristan" fleitai, gitarai ir fortepijonui (1998) skambės anksčiau sukurtos kompozicijos - "Impresonata", "Kaskados-1" fortepijonui (1967), "Lietus Krokuvai" smuikui ir fortepijonui (1991).

© Linas Paulauskis

Lietuvos muzikos link Nr. 12

0