Antanas Jasenka ir Artūras Bumšteinas eksperimentiniuose paribiuose


"Elektroninės ir elektroakustinės muzikos kūrėjai, esantys rimtosios šiuolaikinės muzikos ir kitų avangardo krypčių paribiuose" - taip šiemetinės kompozitorių, didžėjų, atlikėjų, prodiuserių, muzikos kritikų ir teoretikų konferencijos Varšuvoje "Turning Sounds 3" rengėjai apibūdino vieną savo baigiamųjų koncertų rugsėjo 24 d. Jame šalia tokių garso menininkų kaip Hervé Boghossian, Los Glissandinos, DJ Olive, Gert-Jan Prins, Pure ir Wolfram pasirodė ir du Lietuvos atstovai - Antanas Jasenka ir Artūras Bumšteinas. Šiemet tapęs savotišku "Varšuvos rudens" satelitu, "Turning Sounds 3" savo santykį su įžymiu naujosios muzikos festivaliu apibrėžė kaip bandymą naujai muzikai laimėti naują auditoriją, ypač tą, kurios nežavi tradicinės koncertinės situacijos. Konferencija šiemet koncentravosi į miesto garsovaizdžius, garso instaliacijas, erdvinę muziką, lauko įrašus ir toliau nuosekliai pristatė tendencijas, pastebimas elektroninėje ir elektroakustinėje muzikoje per pastaruosius keletą metų.

Minėta citata ir viso renginio koncepcija gana tiksliai atitinka Antano Jasenkos bei Artūro Bumšteino kūrybos specifiką ir kontekstą. Ji aptinkama būtent šioje tranzitinėje teritorijoje - tarp šiuolaikinės akademinės muzikos, formaliųjų jos erdvių bei reikalavimų, ir nepriklausomos eksperimentinės elektroninės muzikos scenos, naujajam skaitmeninio garso ir vaizdo meno kontekstui būdingų tendencijų. Galbūt tai yra viena iš priežasčių, paskatinusių jų bendrus projektus. Įsimintiniausi iš jų, ko gera, yra audiovizualines strategijas plėtojantys darbai.

Vienas pirmųjų bendrų projektų - audiovizualinis performansas "E-sutartinės" (2003). Jo muzikinę dalį sukūrė Antanas Jasenka, o vaizdinę dalį įgyvendino kompozitoriaus Artūro Bumšteino ir videomenininkės Lauros Garbštienės kūrybinis aljansas "G-Lab". "E-sutartinės" pirmąkart pristatytos festivalyje "MaerzMusik" Berlyne, vėliau įvairiomis formomis kituose tarptautiniuose festivaliuose, o kaip elektroninės muzikos kūrinys - įvairių pasaulio šalių radijo transliacijose. "E-sutartinėse" įgyvendinta ne tik naujoji skaitmeninio garso ir vaizdo estetika, pulsuojanti garsinio koliažo ir vizualinės dinamikos ritmais, bet ir audiovizualinio naratyvo, pagrįsto garso ir vaizdo santykiais, plėtotė. Sutartinės, besipindamos į daugiasluoksnį vokalinį audinį, palaipsniui užklojamos intensyviu sintetinių garsų sūkuriu, o vizualiniai Antano Jasenkos autoportreto fragmentai montažo ir vizualinių manipuliacijų priemonėmis tampa įvaizdžio dekonstrukcijos įrankiu. Šiame audiovizualiniame performanse, greta paveikaus garsų konvejerio, aiškiai matomas ir Antanui Jasenkai būdingas žmogaus ir mašinos santykio motyvas, plėtotas ir jo kituose projektuose "Deusexmachina" (2001), "Boarding Pass" (2004/2005), "Sonic Machine" (2005). Tuo tarpu formalių garso ir vaizdo santykių, audiovizualinio naratyvo tyrimai akivaizdūs "G-Lab" instaliacijose "Pėdsakas" (2002), "Horizontas" (2003-2004).

Audiovizualinio pasakojimo strategija svarbi ir kitame bendrame "G-Lab" ir Antano Jasenkos darbe "Invazija". "Invazijoje" vizualinis naratyvas išreikštas ne tokiomis abstrakčiomis priemonėmis, pasitelkiant siužetinį pasakojimą, nagrinėjantį įvairias temas bei jose slypinčias konfrontacijas: istorinį ir asmeninį laiką, socialinius tipus bei įvaizdžius, kinematografines klišes ir realų veiksmą, stebėtojo ir dalyvio prieštaras. Videodarbas tarpsta sulėtinto laiko atmosferoje, į kurią skandina emociškai paveiki Antano Jasenkos muzika, kurdama kone siurrealistinę, epinę, metafizinę nuotaiką.

Antano Jasenkos ir Artūro Bumšteino kolaboracijos dažnos ir kolektyvinio mikso principus įgyvendinančiuose projektuose "No Video - No Noise", "Audio Shrift", "massON", "Chaos?", "Life After the Earthquake", "Experimental Sound Mixer". Didžioji dalis šių Artūro Bumšteino inspiruotų projektų gana radikaliai neria į elektroninės improvizacijos erdvę, post-noise estetiką, realiu laiku susiklostančių ir todėl sunkiai prognozuojamų garsinių santykių terpę. Projekte "mixthemixthemix", pristatytame šių metų "Jaunos muzikos" programoje, ši koncepcija realizuota pasitelkiant kelių lygių mikso struktūrą. Keletas garso menininkų čia gyvai remiksuoja Antano Kučinsko "Kilpų katalogo" medžiagą, kurioje savo ruožtu panaudotos garso citatos iš kitų kompozitorių kūrybos. "mixthemixthemix" yra tęstinis projektas, tapęs internetinės leidybos platforma.

"Laptopų orkestras", kaip savotiškas muzikinis ir tam tikra prasme režisūrinis sprendimas, pasitelkiamas Antano Jasenkos "Boarding Pass" - kompozicijoje aštuoniems laptopams, dirigentui ir vaizdui (premjera "Jaunoje muzikoje", 2004). Iš anksto paruoštą sintetinių garsų partitūrą čia atlieka aštuoni garso menininkai bei elektroninės muzikos kūrėjai. "Boarding Pass" šiuo atveju egzistuoja ne tik kaip solinis Antano Jasenkos šuolis į sferą, kurią Roland'as Barthes'as pavadintų "reaktyvinio žmogaus mitologija", bet ir kaip kolaboracija su Lietuvos garso menininkais.

"Boarding Pass" tęsinys - 2006-aisiais pasirodysiantis DVD - taps kolaboracijos su garso menininkais, remiksuojančiais pradinę "Boarding Pass" medžiagą ir videomenininku Džiugu Katinu, rezultatas. Prieš DVD pasirodymą kūrinys dar bus parodytas Pärnu spalio mėnesį vykstančiame filmų ir video festivalyje "Regional Settings".

Pasaulinės ir lietuviškosios garso meno ir eksperimentinės elektroninės muzikos scenos įtakos Antano Jasenkos ir Artūro Bumšteino kūryboje pastebimos ir estetinėje išraiškoje, realizuojamoje bendrų projektų pavidalu, ir kritinėje refleksijoje. 2005-ųjų "G-Lab" filme "Bandymas pasikalbėti apie eksperimentinės muzikos istoriją", sukurtame televizijos laidai ŠMC TV, pateikiamas scenos dalyvių žvilgsnis į eksperimento prigimtį, elektroninės muzikos ir garso panaudojimo sampratas, eksperimentinės muzikos paradigmas ir istoriją.

Tiek Jasenkos, tiek Bumšteino elektroninės muzikos estetikos principus sunku nusakyti vienos stilistikos įvardijimu, kadangi jų įgyvendinimas priklauso nuo atskirų leidybinių ar koncertinių projektų. Nuo 10-ojo dešimtmečio vidurio Jasenkos kūrinių garsinė medžiaga rėmėsi garso karpinių koliažo principu, derinamu su akademine elektroakustine tradicija. Vieni pirmųjų tokių koliažinių kūrinių - "Room Music" (1996) ir "Cut-off" (1997) - buvo iš karto pastebėti eksperimentinės muzikos srityje besispecializuojančių tarptautinių įrašų kompanijų. 5 CD rinkinyje "RLW Tulpas, Selektion" (Staalplaat, 1997) "Room Music" atsidūrė tarp tokių žinomų eksperimentinės elektronikos vardų kaip Jim O'Rourke, Achim Wollscheid, Toshiya Tsunoda, John Duncan, Ryoji Ikeda ir kiti. Šio etapo kulminacija - Rusijos įrašų kompanijos "Elektroshock Records" išleista kompozicija "Deusexmachina", 2002-aisiais pelniusi Kompozitorių sąjungos apdovanojimą už geriausią metų elektroakustinį kūrinį.

Lėtus melancholiškus epizodus Jasenka kaitalioja su futuristiniais kosminių variklių ūžesiais, be perstojo taškydamasis avangardinio ambiento ir triukšmo konstrukcijomis... Tikras eksperimentų paradas, manipuliuojant garsais ir jų sukeliamomis nuotaikomis. Nuostabiai svaiginantys skambesiai - šiek tiek ambientinių, o dauguma gana šiurkščių - primena grėsmingą fantastinio filmo garso takelį arba baisų greito veiksmo videožaidimo chaosą.
Jerry Kranitz, Aural Innovations

Tuo tarpu vėlesnėse Jasenkos kompozicijose - "E-sutartinės", "Boarding Pass" ir "Sonic Machine" - kur kas labiau juntama naujųjų post-noise ar post-techno elektroninės muzikos krypčių įtaka. 2005-ųjų "Jaunoje muzikoje" kartu su Raimundu Eimontu (elektrinė gitara) pristatyta antroji "Boarding Pass" dalis "Out-In" yra viena intensyviausių, įtaigia dinamika pasižyminčių Antano Jasenkos kompozicijų.


nuotrauka: Mirjam Wirz

Artūro Bumšteino inspiruojami kolektyviniai remiksai, išsiskiriantys masyvia garsų mūša ir sąmoningai suvelta struktūra, taip pat yra tik viena iš jo kūrybinių strategijų. "This Uniform" (2005 m. išleistas internetinės leidybos platformoje Conv, Ispanija) gali būti vadinama naujojo elektroninio minimalizmo kompozicija, o darbai "Anti-Radical Opera" (2001-2005) ir "Retorta" (2003) skendi išretintoje kamerinėje elektroakustinėje atmosferoje, kurioje galima įžvelgti naujosios klasikos, pvz., Mortono Feldmano, įtakų. Tarp naujausių Artūro Bumšteino ir dueto "G-Lab" darbų - dalyvavimas garsaus britų didžėjaus, kompozitoriaus ir teatrinių projektų kūrėjo Maxo Reinhardto režisuotoje muzikinėje instaliacijoje "Ketubah", kuri spalio 8 dieną Oksfordo Modernaus meno centre pradės šiuolaikinį lietuvių meną pristatantį projektą "Arrivals>Lithuania". Naudodamas vaizdo projekcijas, teatro elementus, Marco Chagallo įvaizdžius ir specialiai šiai premjerai parašytą savo muziką, kuriai kartu su "G-Lab" antrins lietuvių džiazo atikėjai (perkusininkas Arkadijus Gotesmanas, saksofonistas Liudas Mockūnas ir kontrabosininkas Eugenijus Kanevičius) ir klezmerio muzikantai (Galina Liebensteyn, Borisas Kirzneris iš Lietuvos bei Vanya Krawczykas iš Didžiosios Britanijos), Reinhardtas sieks atkurti XX amžiaus pradžios Vilnoje vykusių žydiškų vestuvių atmosferą, leidžiančią pajusti tiek senojo, tiek naujojo Vilniaus dvasią. Projektą "Ketubah" vėliau žadama parodyti ir Vilniuje.

Lapkričio 27 d. festivalyje "Sensoralia / RomaEuropa" Romoje, Sinopolio salės fojė, duetas "G-Lab" sužais porinį setą su žymaus britų progresyviosios muzikos žurnalo "The Wire" didžėjų duetu "Wire Sound System".

© Tautvydas Bajarkevičius

Lietuvos muzikos link Nr. 11

0