Raminta Šerkšnytė gamtos ciklų sūkuryje


nuotrauka: Dmitrij Matvejev

Sėkmė, regis, sėlina paskui Ramintą Šerkšnytę lėtais, bet atkakliais žingsniais. "Esu įsitikinusi, kad intensyviai generuojant tam tikras idėjas, anksčiau ar vėliau turi pasitaikyti proga jas įgyvendinti, gal iš pažiūros net visai nesusijusių įvykių virtinėje. Kalbant, pavyzdžiui, apie "rinkos paklausą", kartais pati rinka tarsi atsižvelgia į mano poreikius", - teigia kompozitorė, kuriai šiemet neteks ilgai laukti, kol keletui jos subrandintų idėjų bus proga įsikūnyti per ateinantį pusmetį.

Gal kam tokie pasvarstymai gali pasirodyti tik lengvabūdiški svaičiojimai, nors Raminta Šerkšnytė nėra iš tų žvitriaakių jaunuolių, kurie griebiasi bet ko, kas pasipainioja jų kelyje. Jos pirmas stambus kūrinys, simfonija "Aisbergas" (2000) rodo jaunos kompozitorės ambicijas suvaldyti didelius garsų masyvus ir kuo daugiau pasisemti iš ilgaamžės Vakarų muzikos tradicijos esant nepaprastai rimtas ir kryptingas. Šiuo kūriniu ji atvirai reiškia savo meilę romantinei išraiškai, melodingai muzikai, programiniam vaizdingumui ir galingoms, įvairiaspalvėms orkestrinio garso masėms. Tuo tarpu simfonijos harmonijose ir ritmuose vis dar juntama sąsajų su Balakausko mokykla (2000 m. Raminta Šerkšnytė baigė Osvaldo Balakausko kompozicijos klasę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje): "taškuotų" džiazinių ritmų ir sinkopinių figūrų, pasikartojančių didžiosios ir mažosios tercijos sąskambių, suteikiančių muzikai lengvą minimalistinį prieskonį. Tai keturiolikos minučių muzikinė "marina", vaizduojanti bekraščiame vandenyne boluojančią nugrimzdusio ledkalnio viršūnę, ant kurios kaskart sužėri didžiųjų romantizmo simfonistų atspindžiai (ryškiausiai čia blyksi Strausso, Sibelijaus ir Debussy "Jūros" atšvaitai), apsuptą veržlių kontrapunktinių srovių ir daužomą vis aukštesnėmis keteromis triuškinančios jėgos kulminacijos link kylančių dinaminių bangų.

"Pabaigusi pirmąją simfoniją pagalvojau, kad kalno idėja gali būti pateikiama ir kituose kontekstuose, - pasakoja kompozitorė. - Kilo mintis sukurti ciklą - simfoninę trilogiją, jungiančią pagrindinius gamtos elementus: žemę (kalną), vandenį, orą ir ugnį. Mano antroji simfonija vadinsis "Kalnai migloje". Pernai kompozitorei pasitaikė proga realizuoti šią idėją su Stavangerio simfoniniu orkestru (Norvegija), kuris atrinko jos simfoninius eskizus į baigiamąjį orkestro organizuojamų Šiaurės kompozitorių kursų (5th Nordic Composers Workshop) turą. Šių metų gegužės 17-21 dienomis naujasis kūrinys pirmąkart nuskambės Stavangerio Koncertų rūmuose ir bus įrašytas diriguojant Christianui Eggenui.

"Daugiausia kūrybiškumo yra gamtoje", - šios nuostatos vedama, Raminta ne vienam savo kūriniui įkvėpimo sėmėsi iš gamtos, ieškodama joje ne vien vaizduotę sužadinančių vaizdų, bet ir garsinių įspūdžių. "Mėgstu klausytis gamtos garsų, net ir įrašytų. Man tai - kur kas gyvybingesnė sritis, iš čia pasisemiu gerokai daugiau negu iš parašytos muzikos. Rašydama "Rytų elegiją" styginių kvartetui, bandžiau nuspėti, kaip skamba vėjas, koks jo skambesio intensyvumas, dažnumas, greitumas. Dėl to kvarteto medžiagos aš net negrodavau, nors dažniausiai harmonijas ir ritmus pasitikrinu fortepijonu, - žymėjausi kažkokius ženklus, taškus, kreives. Iš pradžių buvo labai daug brėžinių, vėliau padiktavusių įvairius netradicinius garso išgavimo, griežimo būdus". Keturių kvarteto dalių pavadinimai programiškai fiksuoja pirminius kūrinio garsinės medžiagos impulsus ("Vėjas rūke", "Šnaresiai", "Tyla", "Rauda"), o netradiciniu garsynu kuriami gan apčiuopiami gamtos vaizdiniai - tačiau būtent "grafinis" komponavimo būdas paakino kompozitorę radikaliau paeksperimentuoti su išplėstinėmis styginių griežimo technikomis. Net jeigu "Rytų elegija" ir nėra pats komplikuočiausias šiuolaikinio repertuaro styginių kvartetui pavyzdys ir gali būti nesunkiai įveikiama tokį repertuarą kultivuojantiems atlikėjams (tarp jų galima paminėti kūrinio premjerą Toronte 2002 metais atlikusį "Accordes" kvartetą, "Chordos" kvartetą, kuris atliko lietuviškąją naujos versijos premjerą 2003 metų "Gaidoje", taip pat Zagrebo styginių kvartetą, šių metų balandžio 21 dieną atliksiantį šį kūrinį ISCM Pasaulio muzikos dienose Zagrebe, ir Cassatt styginių kvartetą, įtraukusį jį į New Paths in Music festivalio Niujorke programą birželio 18 dieną), vis dėlto tokius eksperimentus kur kas lengviau įgyvendinti bendradarbiaujant su atlikėjais ilgesnį laiką. Likimas ir šįkart, regis, kompozitorei dosniai siūlo progą: dvi liepos savaites ji turės galimybę dirbti su garsiuoju Arditti kvartetu Acanthes centre Mece (Prancūzija), kurdama antrąjį styginių kvartetą "Šiaurės elegija". Šerkšnytė: "Parašiusi "Rytų elegiją" supratau, kad medžiagos yra tikrai daugiau negu vien tik jai. Tada pagalvojau apie tąsą - keturių kvartetų ciklą, skirtą keturioms pasaulio šalims".

Su kvarteto primarijumi Irvine'u Arditti kompozitorei jau yra tekę bendrauti, atliekant jos kompoziciją "Sūkurys" smuikui solo ir ansambliui (2004), sukurtą "Klangspuren Schwaz" festivaliui (Austrija) ir pirmąkart atliktą dalyvaujant Vykinto Baltako diriguojamam "Gaidos" ansambliui. Šiemet Arditti sutiko palaikyti kompaniją olandų ansambliui "Asko", atliekant "Sūkurį" Gaudeamus muzikos savaitės konkursinėje programoje rugsėjo pradžioje. Įspūdinga smuikininko technika šiame kūrinyje naudojama itin našiai ir efektingai: jo partijoje apstu avangardinės retorikos ir sudėtingos styginių technikos, kurių solistas griebiasi tarsi prityręs plaukikas gelbėjimosi rato, kai nebėra jėgų priešintis žemyn gramzdinančiai sūkurio jėgai. Ją sukuria ansamblio minimalistiškai kartojamos, atkakliai pakopa po pakopos besileidžiančios gamos, o pamėkliška kūrinio nuotaika sukelia kankinančio slogučio vaizdinius - tarsi solistas somnambuliškoje būsenoje leistųsi Eschero raižinių laiptais, nuolat atvedančiais į išeities tašką, ir desperatiškai bandytų pabėgti nuo besikaupiančios isterijos. Paskutinis trikampio dūžis tarytum pažadina jį iš košmaro ir taip pasiūlo išeitį. Šerkšnytė: "Mano muzikoje visada tvyro įtampa tarp dviejų kontrastingų elementų. Aš tai suvokiu kaip savotišką pusiausvyrą: jeigu yra gerai, tai bus ir blogai, jeigu yra diena, yra ir naktis. Kažkada bandžiau rašyti kūrinį, kuriame plėtojau tik vieną elementą, ir supratau, kad man iš esmės kažko trūksta. Simfonijoje "Aisbergas" ar "Sūkuryje" tas kontrastas labai akivaizdus ir užaštrintas. "Rytų elegijoje" kontrastų taip pat daug, tik jie labiau mikroskopiški - pavyzdžiui, tarp tęsiamo garso ir pauzės".

Neseniai Raminta Šerkšnytė kiek nukrypo nuo techninių eksperimentų ir sukūrė kur kas mažiau komplikuotos muzikos Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektakliui vaikams ir nevaikams "Saula" (režisierius Valentinas Masalskis). Spektaklis pagrįstas Albinos Žiupsnytės pasaka apie sparnuotą moterį, galėjusią pakilti iš vargingos savo šeimos ir kaimynų kasdienybės ir sklęsti virš jūros ir kopų. Pasmerkta aplinkinių dėl savo kitoniškumo, ji mėgino gelbėti savo besparnius vaikus, mokydama juos skraidyti. Šios graudžios pasakos atomazga neaiški, bet nuspėjama iš muzikos, kurią sudaro dainų ciklas, plėtojantis Šerkšnytės fortepijoninių pjesių vaikams temas. Pati kompozitorė spektaklyje užlipa ant scenos akomponuoti pagrindinei veikėjai, taip prisimindama ir savo antrąjį - pianistės - pašaukimą. Dar vienas sėkmės žingsnis: už muziką šiam spektakliui ką tik teatre debiutavusi Raminta Šerkšnytė kovo mėnesį pelnė Auksinį scenos kryžių ir geriausios 2004-2005 metų sezono teatro kompozitorės vardą.

© Veronika Janatjeva

Lietuvos muzikos link Nr. 10

0