Vytautas Barkauskas

Vytautas Barkauskas (1931-2020) buvo vienas produktyviausių šiuolaikinių lietuvių kompozitorių. Jo kūriniai atlikti tarptautiniuose festivaliuose ir koncertuose įvairiose Europos, Amerikos, Azijos šalyse - tokiuose kaip „Schreyahner Herbst“ (1991, 1993, 1996, Vokietija), Šlėzvigo-Holšteino muzikos festivalis (1992, 2013, Vokietija), „De Suite Muziekweek“ (1995, Olandija), „Baltische Woche“ (1996, Vokietija), „Baltic Arts“ (1996, Jungtinė Karalystė), Bornholmo muzikos festivalis (1996, Danija), Rheingau muzikos festivalis (1997, Vokietija), Sibelijaus festivalis (1998, Suomija), ISCM Pasaulio muzikos dienos (2000, Liuksemburgas), Tulono festivalis (2002, Prancūzija), „Consonances“ (2002, 2009, Prancūzija), „Schiermonnikoog“ (2004, Olandija), „Viola Space“ (2005, Japonija), „Amadeus“ (2005, Šveicarija), Presteigne festivalis (2011, JK), Uzedomo muzikos festivalis (2011, Vokietija), „L'Europe en Musique“ (2012, Belgija), Krokuvos violončelės pavasaris (2015, Lenkija) ir kt. Jo kūrinius yra groję Gidonas Kremeris, Lotharas Faberis, Jurijus Bašmetas, Davidas Geringas, Joachimas Greineris, Juozas Domarkas, Raimundas Katilius ir kiti.

Vytautas Barkauskas yra Lietuvos valstybinės premijos (1972) ir Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos (2003) laureatas. 2000 metais kompozitorius laimėjo premiją 125-osioms M. K. Čiurlionio gimimo metinėms skirtame konkurse Lietuvoje už kompoziciją „Karalaitės kelionė. Pasaka“ op.114. 2001 metais tarptautiniame kompozitorių konkurse „Sinfonia Baltica“ Rygoje Vytautas Barkauskas laimėjo premiją už kūrinį „Pabaigoje pradžia“ simfoniniam orkestrui, op.115. 2005 m. gavo prizą už geriausią kamerinį kūrinį ("Aidai" mušamiesiems solo) Lietuvos kompozitorių sąjungos rengiamame metų kūrinių konkurse.

Septintajame dešimtmetyje Vytautas Barkauskas buvo vienas aktyviausių avangardistinės muzikos tendencijų bei naujųjų kompozicinių technikų propaguotojų Lietuvoje. To meto kūriniai („Intymi kompozicija“ obojui ir 12 styginių (1968), „Pro memoria“ mušamiesiems, fleitai, bosiniam klarnetui ir fortepijonui (1970) ir kt.) bylojo struktūrizuotų formų leksika, kompozitorius kaupė pažinimo ir meistriškumo patirtį. Didžiausią įtaką, kompozitoriaus teigimu, jam padarė Krzysztofas Pendereckis, Witołdas Lutosławskis ir György Ligetis.

Vienas pirmųjų Lietuvoje išbandęs serializmo, aleatorikos, polistilistikos galimybes, netrukus Vytautas Barkauskas pasuko intuityviau komponuojamo garsų meno link, siekdamas natūralaus skambesio grožio, kurdamas kameriškesnes, intymesnes, neretai tylių kulminacijų kompozicijas (pavyzdžiui Koncertą altui ir styginių orkestrui sudaro trys nostalgiški ekspresyvūs alto monologai - Cadenza, Largo, Coda). Įvaldęs įvairias XX a. kompozicines technikas, kompozitorius nuosekliai evoliucionavo, tobulindamas muzikinės kalbos išraišką. „Nesilaikau vienos apibrėžtos kompozicinės sistemos, bet nuolat ieškau natūralios stilistinės sintezės. Siekiu, kad mano muzika būtų išraiškinga, emocionali ir koncertiška“, - teigė Vytautas Barkauskas.