Osvaldas Balakauskas

„Modernizmas pralaimi kaip revoliucija - kaip tradicijos neigimas par excellence. [...] Galima sakyti, aš atmetu avangardizmo principus ir technikas, nes tai jau esu mėginęs ir žinau, kaip tokia muzika funkcionuoja", - teigia kompozitorius Osvaldas Balakauskas, nuo pat 7-ojo dešimtmečio vidurio įsitvirtinęs lietuvių moderniosios muzikos „smaigalyje" kaip vienas ryškiausių kūrėjų ir svariausių autoritetų, darančių didžiulę įtaką ne vienai kompozitorių kartai - anksčiau vien savo kūryba, vėliau ir pedagogine veikla. Balakauskas yra vienas iš produktyvesnių lietuvių kūrėjų - sukurtos penkios simfonijos, daugiau nei dešimt koncerto žanro kūrinių, kamerinė opera, baletas ir daugybė kitos, daugiausia kamerinės instrumentinės muzikos. Reikliai vertindamas tiek kolegų, tiek pirmiausia savo paties kūrybą, kompozitorius visą laiką ieško atsakymų į muzikos prigimties ir prasmės klausimus, reikšdamasis ir kaip įžvalgus, preciziškas muzikos kritikas bei teoretikas.

Vilniaus arsenalas. Erdvės ir laiko atspindžiai 2 - Duo concertante

X
Vilniaus arsenalas. Erdvės ir laiko atspindžiai 2 - Duo concertante

Requiem in memoriam Stasys Lozoraitis - Hostias

X
Requiem in memoriam Stasys Lozoraitis - Hostias

Symphonies Nos. 4 and 5 - Simfonija Nr. 5

X
Symphonies Nos. 4 and 5 - Simfonija Nr. 5

zoom in 2: naujoji lietuvių muzika - Simfonija Nr.4

X
zoom in 2: naujoji lietuvių muzika - Simfonija Nr.4

zoom in 3: naujoji lietuvių muzika - Kaskados-3

X
zoom in 3: naujoji lietuvių muzika - Kaskados-3

Juozas Rimas. Lietuviška auletika - Koncertas obojui ir kameriniam orkestrui

X
Juozas Rimas. Lietuviška auletika - Koncertas obojui ir kameriniam orkestrui

Biografija

Osvaldas Balakauskas (g. 1937) mokėsi Vilniaus pedagoginio instituto Muzikos fakultete (1957-1961), vėliau kompoziciją studijavo Kijevo konservatorijoje, Boriso Liatošinskio klasėje (1964-1969). Nuo 1972 metų gyvena Vilniuje. 1988-1992 m. buvo „Sajūdžio" tarybos narys. 1992-1994 m. Lietuvos ambasadorius Prancūzijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje (reziduojantis Paryžiuje). 1988-1992 ir 1994-2006 m. vadovavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kompozicijos katedrai. 1996 metais Osvaldas Balakauskas buvo apdovanotas Lietuvos Nacionaline premija, 1998 metais - Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu. 2012 m. apdovanotas Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“.

Osvaldo Balakausko muzika nuolat atliekama įvairiuose festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje. Minėtini festivaliai: Maskvos žvaigždės (1982), Varšuvos ruduo (1987, 1993, 1994, 1997, 2000, 2002), Leningrado III tarptautinis šiuolaikinės muzikos festivalis (1988), Berlyno bienalė, Zagrebo bienalė (1989), Berliner Festwochen, Prahos pavasaris (1991), ISCM Pasaulio muzikos dienos (1992, Varšuva), Šlėzvigo-Holšteino festivalis (1992), Europa Musicale (1993, Miunchenas), Wratislavia Cantans (1995), Niu Heiveno tarptautinis menų ir idėjų festivalis (1996), Vale of Glamorgan (1996), MaerzMusik (2003, Berlynas), ISCM Pasaulio muzikos dienos (2008, Vilnius).

1997 metais Krokuvos muzikos akademija išleido straipsnių rinktinę „W kręgu muzyki litewskiej", kurioje pirmą sykį buvo publikuota pirmoji dalis „Kvintų progresijos metodas" iš Osvaldo Balakausko keturių dalių teorinės studijos „Dodekatonika. Tolygios temperacijos 12-tonio garsyno derminės ir harmoninės galimybės". 2000 metais leidykla „Baltos lankos" išleido knygą apie kompozitorių „Osvaldas Balakauskas: muzika ir mintys". Yra išleistos septynios kompozitoriaus autorinės kompaktinės plokštelės.

Osvaldas Balakauskas yra vienas iš nedaugelio mūsų laikų kompozitorių, ambicingai plėtojančių savo originalią muzikos sistemą. Jo kūrybiniame kelyje ypač svarbūs buvo studijų metai Kijeve, kur kompozitorius bendravo su avangardistines idėjas puoselėjančiais Ukrainos kompozitoriais, susižavėjo Stockhauseno, Boulezo, Xenakio ir ypač Weberno bei Messiaeno kūryba. Kompozitoriaus kompozicinė technika yra plėtojama dviejomis kryptimis:

per specifinį serializmą, kai serija reguliuoja transpoziciją. Transpozicijos objektais gali tapti garsų grupė, akordas, akordų grupė, tam tikros dermės ar net jau sukomponuotos (stilistiškai atpažįstamos) muzikos fragmentas;

per naująją diatoniką, eksploatuojant 8, 9, 10 ir 11 garsų diatonines sistemas ir jų imanentinę struktūrą. Ši sistema išplėtota teorinėje Osvaldo Balakausko studijoje „Dodekatonika", kurios pirma dalis buvo publikuota Krokuvos muzikos akademijoje.

Nauja harmonija (dažniausiai besiremianti oktatotiniais ir eneatoniniais modeliais) kuria ypatingą, intriguojantį garsinį klimatą, kuris yra atpažįstamas kaip „Balakausko tonalumas". Griežtai organizuota garso aukščio sfera yra derinama su ritmo sistemomis, kildinamomis iš Blacherio teorijų.