Vladas Švedas

Vladas Švedas (1934-2012) pažintį su muzika pradėjo Panevėžio berniukų gimnazijoje. Čia mokydamasis grojo pučiamųjų orkestre, kompozitoriaus Antano Belazaro paskatintas sukūrė pirmuosius kūrinėlius. 1953-1958 metais studijavo Lietuvos muzikos akademijoje, prof. Jadvygos Čiurlionytės vadovaujamoje folkloro katedroje. 1965 metais baigė kompozicijos studijas Lietuvos muzikos akademijoje pas prof. Julių Juzeliūną. Prof. Jadvygos Čiurlionytės skatinamas tyrinėjo lietuvių muzikinio folkloro ypatumus, parašė šia tema dvi monografijas.

1958-1967 metais Vladas Švedas dėstė muzikos teorijos disciplinas Panevėžio aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar konservatorija), 1967-1975 metais dirbo pedagoginį darbą Kauno J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar konservatorija), buvo šios mokyklos muzikos teorijos skyriaus vedėjas. 1976-1982 metais vadovavo Kauno menininkų namams, 1982-1985 metais dirbo M. ir K. Petrauskų memorialinio muziejaus direktoriumi. Vladas Švedas daug jėgų skyrė muzikinei švietėjiškai veiklai: rengė autorinius koncertus-paskaitas Lietuvos miestuose ir miesteliuose, koncertų ciklą "Pro memoria", skirtą Kauno kompozitorių kūrybai, koncertų-susitikimų ciklą "Šiuolaikinių Lietuvos kompozitorių portretai". Švedo pastangomis Kaune memorialinėmis lentomis buvo pažymėti namai, kuriuose gyveno kompozitoriai Juozas Indra, Juozas Pakalnis, Teodoras Brazys, sutvarkyti kompozitorių Juozo Gruodžio, Stasio Šimkaus, Juozo Pakalnio, Česlovo Sasnausko antkapiniai paminklai ir kapai. Vladas Švedas redagavo ir instrumentavo Pakalnio, Sasnausko, Banaičio bei kitų kompozitorių simfoninius ir chorinius kūrinius.

Vlado Švedo muzikos stilistikai didelės įtakos turėjo gimtosios Dzūkijos dainos, lietuvių folkloro studijos Muzikos akademijoje, taip pat M. K. Čiurlionio kūryba ir pasaulėjauta. Kita vertus, kompozitorius nuosekliai domėjosi moderniomis XX a. muzikos kryptimis, todėl jo kompozicijose aptinkamos įvairios komponavimo technikos - dodekafonija, aleatorika, bitonalinės ir tritonalinės sistemos, sonoristinė faktūra. Autorius siekė praplėsti orkestro tembrinę paletę įtraukdamas chorą, solistus, skaitovus, didelę mušamųjų grupę, vargonus.

Vlado Švedo kūryboje vyrauja Tėvynės ir tautos, jos praeities tema (III simfonija "Pro Patria", kantata "Lietuviška rapsodija", vokalinė-simfoninė poema "Rūpintojėlių Lietuva", sceninė poema "Vilties ir skausmo psalmės", VI simfonija), religiniai filosofiniai apmąstymai (II ir III sonatos vargonams, vokalinis triptikas "Introibo ad Altari Dei", IV simfonija "Atversti lapai", V simfonija "Sinfonia sacra"), liaudies padavimai (opera "Kauko sakmė", kantatos "Trys mergelės", "Žemei ir saulei"). Kompozitorius yra parašęs daug pedagoginės paskirties kūrinių, dainų, instrumentinių miniatiūrų mėgėjų ansambliams, kaimo kapeloms.