Vytautas Laurušas

Kūrybinės energijos Vytautui Laurušui nestigo net ir tuomet, kai kūrybai skirtą laiką dažnai "trumpindavo" įvairūs organizaciniai rūpesčiai. (Daugelį metų jis dirbo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro direktoriumi, Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininku, Lietuvos muzikos akademijos rektoriumi.) 6 dešimtmečio viduryje debiutavęs tuomet privalomos "sovietinio romantizmo" stilistikos kūriniais, pavyzdžiui, Dmitrijaus Šostakovičiaus itin palankiai vertintu romansų ciklu tenorui "Bangos", vėliau jis buvo vienas pirmųjų lietuvių kompozitorių, bandžiusių taikyti į koją su XX a. muzikos tendencijomis - dodekafonija, aleatorika ir lenkų muzikoje susiformavusia sonoristika. Tarp ryškiausiai to meto Laurušo stilių reprezentuojančių kūrinių galima išskirti poemą vyrų chorui "Nakties balsai" (1969), Sonatą smuikui solo (1977), Styginių kvartetą Nr.1 (1979), kantatą "Liepsnoja naktis" sopranui ir styginių kvartetui.

Discorso concitato - Septyni paveikslėliai. Dievas

X
Discorso concitato - Septyni paveikslėliai. Dievas

Stygų harmonija - Concento di corde

X
Stygų harmonija - Concento di corde

Biografija

Vytautas Laurušas (1930-2019) 1956 metais baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar Lietuvos muzikos akademija) prof. Juliaus Juzeliūno kompozicijos klasę. 1963-1975 m. Lietuvos akademinio operos ir baleto teatro direktorius, meno vadovas. 1971-1983 m. Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkas. 1983-1994 m. Lietuvos muzikos akademijos rektorius. 1996-2003 m. Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikos fondo pirmininkas. 1988 metais Maskvos sceninių muzikos kūrinių konkurse Vytautas Laurušas už operą "Paklydę paukščiai" buvo apdovanotas II premija, 1980 m. - Lietuvos valstybine premija. 2003 m. kompozitorius apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi bei Vyriausybės premija, 2005 m. jam paskirta Lietuvos nacionalinė premija. Vytauto Laurušo muzika atliekama įvairiuose festivaliuose ir kituose renginiuose Lietuvoje ir užsienyje, tokiuose kaip "Gaida" (1994, 1995, 1996, 1999, 2001, 2002, 2003, 2006, 2009), "Marių klavyrai" (autorinis koncertas, 1997), "Muzikuojame drauge" (autorinis koncertas, Bostonas, 1988), Lietuvių muzikos dienos Miunchene (1988), Edinburgo festivalis (1988), Karagandos festivalis (1989).

Vytauto Laurušo kūrybos kelyje galima išskirti tris laikotarpius. Pirmasis - 1956-1969 metai. Tai savarankiškos kūrybos pradžia, sekant įprastine to meto vėlyvojo romantizmo tradicija. Antrasis laikotarpis prasideda "Nakties balsais" (1969) ir galutinai įsitvirtina kartu su Sonata smuikui solo (1977). Šiam etapui, kuris tęsėsi keletą dešimtmečių, būdingas naujesnių muzikos technikų - dodekafonijos, aleatorikos, sonoristikos - panaudojimas. Trečiasis laikotarpis pradeda ryškėti paskutiniajame XX a. dešimtmetyje. Tai tarsi dviejų pirmųjų sintezė, nauju aspektu pažvelgus į muzikos tradiciją. Tačiau vienas bruožas sieja visų kūrybos periodų kūrinius - ekspresija, emocionalumas, kontrastai. Kompozitorius yra sakęs: "Kūryboje mane traukia dramatizmas, tragiškos kolizijos, aštrūs konfliktai". Ryškūs, kontrastingi kompozitoriaus kuriami muzikiniai pasauliai neretai tampa gana teatrališki, atrodo susiję su konkrečiais vaizdais bei išgyvenimais.