Julius Juzeliūnas

Julius Juzeliūnas (1916-2001), kaip ir jo mėgstami kompozitoriai Bártokas, Hindemithas ar Messiaenas, kurių kūrybą jis laikė pavyzdžiu, sukūrė ir plėtojo savo kompozicinę sistemą. Intensyvi intelektualinė veikla bei politinio klimato kaita 7-ojo dešimtmečio pradžioje lėmė kompozitoriaus atsitraukimą nuo nacionalinio romantizmo ir priartėjimą prie modernios kūrybos principų. Kaip tikras struktūralistas Juzeliūnas nėrė į lietuvišką folklorą, tyrinėdamas būdingas intonacines ląsteles, atraminius tonus, atskleisdamas jų sudėtingą pasikartojimų ir ryšių sistemą. Šiuo pagrindu kompozitorius sukūrė savą modalinio pobūdžio harmoninę sistemą, kurią apibendrino veikale "Akordo sandaros klausimu", tapusiame habilitacinio darbo pagrindu. Julius Juzeliūnas buvo vienas įtakingiausių kompozicijos dėstytojų, išugdęs ne vieną kompozitorių kartą.

Biografija

Julius Juzeliūnas (1916-2001) - vienas žymiausių lietuvių kompozitorių, muzikos pedagogas ir teoretikas, visuomenės veikėjas.

1944-1948 metais studijavo Kauno konservatorijoje (prof. Juozo Gruodžio kompozicijos klasėje), 1949-1952 studijas tęsė Leningrado konservatorijos aspirantūroje (prof. Vladimiro Vološinovo kompozicijos klasėje). Nuo 1952 metų vadovaudamas kompozicijos klasei Lietuvos valstybinėje konservatorijoje išugdė daugiau nei 40 kompozitorių. 1972 metais Leningrado konservatorijoje apgynė disertaciją "Akordo sandaros klausimu". 1972-1987 m. nemažai keliavo tyrinėdamas neeuropines muzikos kultūras: 1972 metais aplankė Nigeriją, 1975 - Birmą, 1980 - Tunisą, 1982 - Kongą, 1987 - Maurikijų. 1988 metais Julius Juzeliūnas pradėjo aktyvią veiklą "Sąjūdyje", tapdamas jo iniciatyvinės grupės, vėliau - jo seimo tarybos nariu, Komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti tarybos pirmininku. 1991 metais buvo apdovanotas Lietuvos Nacionaline premija.

Kūrybos meistriškumo ir meninės įtaigos dėka daug Juliaus Juzeliūno kūrinių pelnė tarptautinį pripažinimą. Baletas "Ant marių kranto" buvo du kartus pastatytas Lietuvos valstybiniame operos ir baleto teatre, taip pat Rygos, Talino, Lvovo teatruose. Simfoniniai ir kameriniai Juliaus Juzeliūno kūriniai skambėjo daugelyje Rytų ir Vakarų Europos šalių - Vokietijoje, Belgijoje, Danijoje, Olandijoje, Suomijoje, Švedijoje, Italijoje.

Gausaus Juliaus Juzeliūno kūrybinio palikimo pagrindinę dalį sudaro monumentalūs stambios formos veikalai. Kompozitoriaus kūrybai yra būdingas konstruktyvumas, glaudūs ryšiai su lietuvių muzikiniu folkloru, ypač monodinėmis dainomis ir sutartinėmis.

Iki 1960 metų Juliaus Juzeliūno kūryboje vyravo neoromantinio stiliaus bruožai - daininga melodika, nesudėtinga, įvairiomis senosiomis dermėmis pagrįsta harmonija. Vėlesniuose kūriniuose pastebimas ryžtingas posūkis tautinio modernizmo link; įsigali neoklasicizmui būdingas pasūkis į linearinį mąstymą, sudėtingą polifoninę techniką. Atsisakęs ištisų liaudies melodijų panaudojimo, Julius Juzeliūnas joms būdingais atraminiais tonais ėmė grįsti melodinę horizontalę ir harmoninę vertikalę. Juliaus Juzeliūno sukurta intonacinių ląstelių technika, sistemingai panaudojanti visą chromatinį garsaeilį, turi sąsajų su dodekafonija, tačiau yra modalinio pobūdžio. Savo harmoninę sistemą Julius Juzeliūnas apibendrino veikale "Akordo sandaros klausimu", kuris tapo habilitacinio darbo pagrindu.

Afrikos ir Azijos tautų muzikos tyrinėjimai atsispindi kai kuriuose Juliaus Juzeliūno kūriniuose: "Afrikietiški eskizai", styginių kvartete "Raga a quattro", pučiamųjų kvintete "Ragamalika".