Dominykas Digimas

Dominyko Digimo kūriniams būdinga askezė – jie niekada nėra perpildyti medžiaga, ją lydi sukauptumas. Iš dalies jo kūrinius galima įvardyti kaip intravertiškus; jie verčia pasinerti į savianalizę ir skandina subjektyviuose apmąstymuose. Savita ir vyraujanti Digimo muzikos melancholija yra unikali ir gal tik kiek alteruojama skirtinguose kūriniuose. Ji kuriama įvairiomis priemonėmis – kai kur pasigirsta japoniško tradicinio instrumento šo garsai, imituojami akordeono („Sakura–no–hana“, 2013), kitur ji įkvėpta miesto garsovaizdžių ir garsinių pasivaikščiojimų („Walking through the three points“, 2016) bei dvelkia vienatve. Tokia emocinė spalva, nekintanti dar nuo tų laikų, kai kūrėjas surado savo balsą, yra būdinga bemaž visoms jo kompozicijoms.

Edvardas Šumila

no sense

X
no sense

Sakura-no-hana

X
Sakura-no-hana

Biografija

Dominykas Digimas (g. 1993) – jauniausios kompozitorių kartos kūrėjas, festivalių ir įvairių projektų kuratorius bei dalyvis. Nuo pat studijų pradžios Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje jis įsitraukė ne tik į kompoziciją, bet ir į organizacinę veiklą: rengė kompozicijos katedros studentų koncertus, prisidėjo prie šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ subūrimo ir veiklos pradžios, o 2013 m. tapo šio ansamblio kuratoriumi. Tais pačiais metais su bendraminčiais įkūrė elektroninių garso praktikų festivalį „Ahead“, 2016 m. tapo vienu iš festivalio „Druskomanija“ vadovų. 2017 m. debiutavęs Lietuvos kompozitorių sąjungos rengiamuose Metų kūrinių rinkimuose, ten pelnė iškart net tris premijas: nominacijos „Už subtilią konsonansinę estetiką“ (už kūrinį styginių orkestrui „no sense“), jaunojo kompozitoriaus ir publikos simpatijų prizus.

Dominykas Digimas baigė bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, prof. Ryčio Mažulio kompozicijos klasėje (2016). Jo kūrinius yra atlikę įvairūs Lietuvos ir užsienio ansambliai, tarp jų Kelno „Garage Ensemble“, Zalcburgo „N.A.M.E.S“, keli įvairių sudėčių atlikėjų kolektyvai Vilniuje: „LENsemble / Lietuvos Ansamblių Tinklas“, „ContemporACCO“, „Synaesthesis“, „Thirty Fingers Trio“, Šv. Kristoforo kamerinis orkestras. Kompozitorius pats aktyviai dalyvauja šiuolaikinės ir elektroninės muzikos festivaliuose bei projektuose: „Axes – Triduum muzyki nowej“ (Krokuva), „Druskomanija“ (Vilnius, Druskininkai), „Ahead“ (Vilnius), „Crossroads“ (Zalcburgas), Tarptautiniame Vilniaus akordeono festivalyje. Jis tobulinosi įvairiose kūrybinėse dirbtuvėse, kaip antai „Connections“ Vilniuje (semdamasis patirties iš kompozitorių Johno Woolricho ir Philipo Cashiano), „N+ECA“ Rygoje, „Composers+ Summer Academy“ Raudondvaryje ir kt.

Į Dominyko Digimo inspiracijų lauką anksti pateko Rytų kultūra – asmeninė simpatija ir jos pomėgis itin ryškūs pirmuosiuose kūriniuose, tačiau jos negalėtume laikyti vyraujančia. Kompozitorius nebando užsiimti rytietiškų elementų transponavimu ir taip išvengia neskoningų orientalistinių klišių. Apskritai, jis nesiekia išsemti kažkokios vienos domėjimosi srities, Dominyką Digimą žavi įvairūs reiškiniai ir objektai, kurių asmeninę percepciją jis bando perteikti savo kūryboje.

Į tokių reiškinių spektrą patenka keletas sričių, kurios yra itin tinkamos savirefleksiškam Dominyko Digimo kūrybos pobūdžiui. Jo kūrinių temomis tampa įvairūs psichoanalizės konceptai – pastarųjų jo kūriniuose yra gana nemažai. Juose dažnai atsikartoja tarpinių būsenų tarp objekto ir subjekto tema, pavyzdžiui, kūrinyje „Transference“ (2016) – Carlo Gustavo Jungo aprašytas psichoanalitinis santykis tarp analitiko ir jo paciento, kūrinyje „REM“ (2014) – miego fazė, ypatingas tarpas tarp sapno ir realybės, paliekantis tik pėdsakus pasąmonėje, kūrinyje „no sense“ – būsena tarp gedulo ir melancholijos.

Savotišką tarpinę būseną atspindi ir kūrinys „playing chess in Antarctica“ (2017). Jis įdomus tuo, kad tematiškai jį būtų galima priskirti klasikinės estetikos didingumo kategorijai – „tai kūrinys apie didingą ledkalnį ir apie žaidimą, kuris niekur neveda“ – rašoma jo anotacijoje, tačiau didingumas čia atsiskleidžia mažų dalykų bejėgiškume prieš didžiuosius procesus. Žaidimo alegorija taip pat byloja ir apie nesuinteresuotumo estetiką, kurios kompozitorius, regis, siekia, kaip tam tikros švaros. Šis imperatyvas jį skiria nuo gamtinių didingumo aliuzijų kitų kompozitorių kūriniuose kaip, tarkime, Ramintos Šerknytės ar Wolfgango Rihmo. Čia šalčio atmosfera yra svarbiau už įsitraukimą. Čia vyksta stebėjimas ir nėra užgniaužiamas kvapas. Tam nereikia galingos instrumentuotės ir psichologinės dramos.

Apibūdindamas savo darbus Dominykas Digimas dažnai nurodo, kad vienas ar kitas kūrinio momentas yra „piešiamas“, yra „tapybiškas“. Jo kompozicijose išties galima įžvelgti ryšį tarp vizualaus mąstymo ir vidinės jausenos, sąsają tarp emocionalumo ir garsinės spalvos. Anot kompozitoriaus, jo kūriniai tampa „muzikinėmis emocinių būsenų ar apmąstymų išraiškomis“. Šie intuityvūs apmąstymai turi keletą ryškių vektorių: emocinės būsenos neišvengiamai susilieja su bendromis klausytojo patirtimis ir estetiniame lygmenyje rezonuoja skirtingose situacijose bei nuotaikose.

Kai kurie autoriaus kūriniai minėtąsias tendencijas demonstruoja ryškiau ir kompleksiškiau, pavyzdžiui, „a little off the ground“ (2017) inspiracija tampa būsena, kurios analizę galima pavadinti praktiškai fenomenologine. Suvokimo tarsi veiksmo stebėjimas, reikalaujantis kritinės mąstymo refleksijos atitinka visas Dominyko Digimo kūriniams būdingas temas; nuo psichoanalitinio žvilgsnio, transcenduojančios sąmonės būsenos iki dzenbudizmo, tai „tapant“ styginių flažoletais, prislopintomis kulminacijomis ir vargoniška akordeono ramybe.

Edvardas Šumila

0